„Daugelis vėžlių rūšių, ypač didžiausios ir žinomiausios jų atstovės, įskaitant Galapagų ir dramblio vėžlius, gyvena neįprastai ilgai ir užauga iki labai didelių dydžių.
Viena ir kita turėtų lemti dažną vėžio vystymąsi, tačiau mūsų atliktas tyrimas rodo, kad šių roplių navikai atsiranda neįtikėtinai retai“, – rašo Notingemo universiteto docentė Ileną Chiari.
Tokią išvadą britų ekspertai padarė išanalizavę duomenis, surinktus pasaulio zoologijos sodų darbuotojų ir kitų biologų, tyrinėjusių mirusių vėžlių skrodimo rezultatus. Iš viso buvo ištirta apie 300 reptilijų, priklausančių 64 rūšims, kurių kūno svoris svyravo nuo 150 gramų iki 300 kilogramų.
Apibendrinti duomenys parodė, kad veterinarai praktiškai neužregistravo piktybinių navikų, aptikę tik vieną neoplaziją. Tai rodo, kad vėžio dažnis vėžliuose neviršija 1 %, o žinduoliams šis rodiklis yra 10–15 %, paukščiams – 3–4,5 %, o driežams ir gyvatėms – vidutiniškai 7–9 %.
Manoma, kad toks mažas navikų dažnis vėžliuose yra susijęs su unikaliomis jų organizmo savybėmis, įskaitant lėtą medžiagų apykaitą, mažą ląstelių streso lygį, didelį antioksidantinių fermentų ir genų aktyvumą, taip pat greitą apoptozės – ląstelių savaiminio sunaikinimo mechanizmo esant rimtiems DNR pažeidimams – aktyvaciją.
Mokslininkai mano, kad biologinės vėžlių savybės daro juos perspektyviais modeliniais gyvūnais ieškant terapinių strategijų, kurios galėtų užtikrinti žmogui panašų apsaugos nuo navikų atsiradimo lygį ir pratęsti aktyvaus ir sveiko ilgaamžiškumo laikotarpį.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą