Tauralaukyje buvo du Luizės ąžuolai

2021 04 15, 18 d. „Vakarų eksprese“ pasirodė straipsniai skambiu pavadinimu „Luizės pėdsakų Tauralaukyje detektyvas“. Pėdsakų ieškojimo veikla ypač svarbi prikeliant praeities vertybes, aktualias ir šiandien, tačiau straipsnis pripildytas reikalavimų sunaikinti, nugriauti paskutinius karalienę Luizę menančius ženklus - žmonių geranoriškai pagamintas ir pastatytas medines lenteles su nuorodomis į Luizės ąžuolą.

Reikėtų padėkoti žurnalistui Denisui Nikitenkai už sužadintą visuomenės dėmesį šiam objektui, aišku, kiek iš kitos pusės. Jam labiausiai rūpėjo paneigti mano iškeltą hipotezę, kad Tauralaukyje yra išlikęs Luizės ąžuolas.

Žurnalistas tvirtina atlikęs išsamų tyrimą ir atradęs, kad Luizės ąžuolas, kaip ir paminklas karalienei, sunaikintas. Tai tiesa. Tačiau jis nesuprato ir neįvertino mano knygoje iškeltos hipotezės, kad iki šių dienų Tauralaukio miškelyje išliko dar kitas Luizės vardu pavadintas ąžuolas.

Hipotezę inspiravo fotografijos

Šią hipotezę iškėliau, lygindamas dvi fotografijas, kuriose užfiksuotas Luizės ąžuolas. Pažiūrėkite atidžiai į abu vaizdus - ar medžiai vienodi, situacija ta pati? Ar tai ta pati vieta?

Atviruke už paminklinio akmens matome du medžius, vienas priekyje, tikėtina, Luizės ąžuolas, už jo antras, kiek plonesnis dvišakis medis.

Ar matome šį antrą dvišakį medį nuotraukoje su raiteliais? Jo ten nėra.

Ąžuolą supa visai kitokie medžiai nei atviruke. Ar galėjo per dešimt metų užaugti už Luizės ąžuolo toks dvišakis medis? Ne. O tie trys stori medžiai dešinėje ąžuolo (nuotraukoje su raiteliais) taip sumažėjo, kad po dešimties metų tapo jaunais medeliais (atviruke)?

Priešais 1890 m. Luizės ąžuolą matome apie 30 metrų skersmens aikštelę, tačiau tokio dydžio aikštelės priešais paminklą nematome jokioje nuotraukoje ar atviruke.

Be to, matyti, kad ąžuolas prie paminklo žymiai jaunesnis už 1890 m. Luizės ąžuolą.

Štai šie nesutapimai ir paskatino kelti hipotezę, kad pirmasis įvardytas 1890 m. Luizės ąžuolas, prie kurio sustoję raiteliai, buvo kitoje vietoje nei ąžuolas, prie kurio pastatytas paminklas.

Išvada - buvo du Luizės vardu pavadinti ąžuolai: pirmasis - aikštelėje prie Dangės, kur nufotografuotas raitas karalius su lietuvaitėmis, ir antrasis ąžuolas, prie kurio pastatytas paminklas.

Tokią dvivardystę paaiškina ir prieš 100 metų Johano Zembrickio teiginys: „... vasarą beveik kasdien vykdavo į Mažąjį Tauralaukį, kur vakarieniaudavo po ąžuolu, vėliau pavadintu Luizės arba Karaliaus ąžuolu“ (Zem.I,221).

Logiškai svarstant, tai vieta netoli vasaros kavinės, prie pagrindinio tako, kur ir buvo vėliau pastatytas paminklas Luizei.

1890 m. nuotraukoje pavadintas Luizės ąžuolas buvo kitoje vietoje, žymiai toliau nuo kavinės, ramioje aikštelėje prie upės.

Tai puiki vieta poilsiui, netrukdant pašaliniams praeiviams ilsėtis karalienei su vaikais. Tikėtina, šią aikštelę (išlikusi iki šių dienų) ir taką prie jos matome pažymėtą 1936 m. žemėlapyje.

Renkant paminklui vietą, nuošali aikštelė tolokai nuo kavinės ir pagrindinio tako buvo mažiau patraukli už vietą prie pagrindinio tako, kur buvo Karaliaus arba Luizės ąžuolas.

Todėl paminklas buvo pastatytas labiau lankomoje vietoje. O vėliau kaip Luizės ąžuolas jau žymėtas tik šis, prie paminklo stovėjęs ąžuolas.

Kiekvienas senolis ąžuolas gali būti Luizės

Šią hipotezę, kurioje atskyriau du ąžuolus, pristačiau pranešime Klaipėdos visuomenei KU dėstytojo dr. Vacio Vaivados nuo 2008 m. rengiamose paskaitose „Vakarai su senąja Klaipėda“ kiekvieno mėnesio pirmąjį trečiadienį bei pažintinėje išvykoje 2010 05 05 į Tauralaukį.

Rašydamas knygą „Klaipėdos istoriniai parkai ir želdynai“ (2014 m.) skyriuje apie Tauralaukį sugretinęs abi nuotraukas konstatavau, kad tai - išlikęs Luizės ąžuolas.

Sutinku, kad žmonėms, nelankiusiems paskaitų, tai gana abejotinas teiginys. Reikėjo pateikti daugiau argumentų ir hipotezės paaiškinimų, nes žemėlapiuose aiškiai pažymėta paminklo ir ąžuolo vieta.

Kita vertus, nėra jokių abejonių, kad karalienė Luizė su vaikais lankėsi visame parke, ir kiekvienas išlikęs 300-400 metų ąžuolas mena tuos laikus ir gali būti vadinamas Luizės ąžuolu: pvz., ąžuolas netoli senojo medinio tilto per Dangę.

Pro jį į Mažąjį Tauralaukį praeidavo su vaikais, o gal ir sustodavo karalienė. Tokių medžių Tauralaukio parke išlikę daugiau nei 5. Konkretų medį nurodžiau dėl jo ypatingo panašumo į nuotraukoje užfiksuotą, bei vienintelę parke vietą - apskritą pievelę, kuri atitinka situaciją nuotraukoje su žirgais.

Niokoja toliau

Būtų buvę labai gerai, jei VE detektyvas Tauralaukio problema būtų pasidomėjęs daug anksčiau, prieš gerą dešimtmetį, kai paminklinė teritorija atsidūrė privačiose rankose, kai 2010 m. šventame ąžuolyne vykdytos brutalios statybos, raunant medžius, verčiant kelmus į Dangę, buldozeriais nustumiant kultūrinį sluoksnį ir iškasant didžiausius tvenkinius (2010 06 03 užfiksuota nuotraukose).

Privačiuose sklypuose atsidūrė senieji ąžuolai, Dangės senvagės tapo privačių namų tvenkiniais. Sunaikintas istorinis kraštovaizdis.

Ypač prie D. Nikitenkos aprašyto dvarelio ir šiaurės rytinėje parko pusėje prie gyvenamųjų namų kvartalo. Šiuo metu naikinamas piliakalnio kraštovaizdis - prie piliakalnio griovos dygsta privatūs namai, pilamos žemės - kuriamas lietuviškas kiemelis.

Prieš daugiau nei dešimtmetį mūsų visuomenininkų suburto judėjimo raštai dėl Tauralaukio išsaugojimo atsimušdavo į sieną, o į Tauralaukį tuo metu atvykę vokiečių turistai buvo pjudomi vilkiniu šunimi.

Todėl labai keista skaityti VE detektyvo mintis apie įvardyto savininko sutikimą dėl galimybės atstatyti jo privačiame sklype Luizės paminklą.

Dabar, norint patekti prie Luizės ąžuolo, tenka brautis patvoriais per brūzgynus bei suverstas lapų ir šakų krūvas, išvežtas iš dvarelio.

Tačiau išliko Klaipėdos piliečių norai lankyti Luizės ąžuolą, pažymėti šią istorinę vietą nežinantiems. O sutvarkius parką ir padarius jį lankytinu objektu, būtų galima pastatyti paminklą aikštelėje prie ąžuolo, kurį lankė karalius su lietuvaičių raitelių palyda 1890 m. Tai nebūtų jokia klaida. Tuo labiau kad Luizės ąžuolas ne vardinis, ne specialiai pasodintas.

Tauralaukio bendruomenę, neabejingus klaipėdiečius kviečiu ne tik saugoti unikalų Tauralaukio gamtos ir istorijos paveldą, bet prisidėti prie jo tvarkybos, rengti parko projektus ir finansiškai prisidėti prie jų įgyvendinimo.