Daugelis jau apsiprato su Lietuvos klimatu, nusistovėjo santykiai su gyventojais. Bene daugiausiai ukrainiečių gyvena bendrabutyje. Užsukau pabendrauti ir pasidomėti, kaip jiems sekasi, ar nebijo artėjančios žiemos, kokios kyla problemos.
Antro aukšto virtuvėje vaikinas kažką aiškinosi su būreliu vaikų, viena mergina virė obuolienę, kita, tik ką atvykusi iš miesto, krovėsi pirkinius.Vyravo tipiška bendrabučio atmosfera. Susipažinom.
Pirkinius betvarkanti mergina Ekaterina sakė, kad balandžio pradžioje pasitraukė iš Charkovo sryties. Obuolienę virė mokytoja Elena. Jos šeimai teko daugiau nei mėnesį gyventi apsuptame Černigove.
Užminuotais keliais, šiaip ne taip jai pavyko ištrūkti. Prie lango, apsuptas vaikų, stoviniavo vaikinas vardu Viktoras. Merginos juokavo, kad jis vaikų numylėtinis, baltarusis. Iš tiesų Viktoras gimė Breste, abu tėvai ukrainiečiai. Vedė ukrainietę ir gyveno Dnepre, tačiau, prasidėjus karui, atvyko į Lietuvą.
Užsimezgė pokalbis. Merginos pasakojo, kad atvykusios nesitikėjo tokio lietuvių nuoširdumo ir geranoriškos pagalbos. Labai padeda savivaldybė. Visos kylančios problemos išsprendžiamos operatyviai. Bet kada galima kreiptis į vicemerą. Kas liečia bendrabučio gyventojų buitinius klausimus, nuolatos rūpinasi Ramūnas Blazarėnas.
Lina Repečkienė padeda su apgyvendinimu, tvarko socialinės pagalbos klausimus. Merginos prisipažįsta, kad lietuviški vardai ir pavardės joms labai sudėtingos, bet Virginijaus Strolios vardą ir pavardę ištaria nesuklysdamos.
Nežiūrint savivaldybės ir atskirų žmonių dėmesio atvykusiems, jos pasakojo, kad V. Strolia yra pagrindinis globėjas, besirūpinantis karo pabėgėliais. Nuolatos lankosi, skambina, padeda praktiškai visais klausimais. Pats pasitinka naujai atvykusius, supažindina su tvarka.
Tik atvykus jos buvo įspėtos, kad pašalpą gaus vaikams, tad darbo klausimas nuo pat pradžių tapo labai aktualus.Nors daugelis anykštėnų skundžiasi, kad sunku rasti darbą, visos merginos dirba. Neišrankios darbui, tad ir braškes skynė, ir bulves kasė, ir obuolius rinko, ir namus tvarko. Dirba virtuvėse, šiltnamiuose, siuvyklose.
Kai kas užsiėmė individualia veikla. Dažniausia darbą siūlo Užimtumo tarnyba. Taip pat visi pažystami skubiai praneša, išgirdę apie kokią nors laisvą darbo vietą ar šiaip kam reikalingą talką. Tiesa, artėjant žiemai, baigiasi ūkio darbai, sumažėjo darbo ir maitinimo sferoje.
Merginos nenusimena. „Vasarą dirbome 2-3 darbuose, peržiemosim, – juokėsi Ekaterina. – Ačiū, kad šią žiemą nereikės mokėti už butą. Tai mums labai didelė parama. Vaikai darželiuose, mokykloje, lanko būrelius.
Stengiamės juos kuo labiau užimti, kad neliktų laiko išdaigoms“. Beje, didžiausia bendrabučio gyventojų dalis – vaikai.
Viktoras – statybininkas, šiuo metu dirba Troškūnuose, stato naują parduotuvę.
Elena – mokytoja, dirba pagal specialybę. Energinga moteris noriai pasakojo apie gyvenimą Lietuvoje.
Baranausko gimnazijoje yra suformuota ukrainiečių klasė. Mokau atvykusius vaikus gimtosios kalbos, taip pat ir Kijevo Rusios istorijos. Maloniai nustebino, kad tiek Lietuvos, tiek Ukrainos mokymo programose šis periodas traktuojamas labai panašiai.
Vaikams, ypač vyresnių klasių, nėra lengva, nes kitus dalykus mokosi Ukrainos mokyklose nuotoliniu būdu. Taip pat visi be išimties mokosi lietuvių kalbos.
Lietuviams pradinukams įdomu ir daugelis susitikę sveikinasi ukrainietiškai arba rusiškai, kartais ir visomis trimis kalbomis, – šypsodamasi pasakoja Elena. – Pastebėjau, kad 4-5 klasės mokiniai stengiasi tarp savęs bendrauti. Jiems įdomu, tad vieni ir kiti stengiasi pažinti vienas kito kalbą. Laisvalaikiu organizuoju įvairius renginius.
Lietuva, katalikiška šalis, ukrainiečiai stačiatikiai. Ar tarp atvykusių daug tikinčiųjų?
Dauguma esame tikintys. Atvykome į Lietuvą prieš Šv. Velykas. Nuėjome į pamaldas. Deja, vietiniai šventikai priklauso Maskvos patriarchatui. Mus viešai išbarė, apkaltino, kad vos ne patys esame kalti dėl karo kurstymo.
Mesi išėjome iš cerkvės. Tiesa, vėliau bandė lyg ir atsiprašyti, tačiau bendros kalbos neradome. Dėkui, Virginijus pasirūpino ir žinome, kad Šv.Kalėdoms pas mus atvyks šventikas.
Lukašenkos organizuoti pabėgėliai veržėsi per sieną, norėdami patekti į Vakarus, ir nė negalvojo pasilikti Lietuvoje. Kaip manote, ar daug jūsiškių pasiliks?
Minčių važiuoti toliau nebuvo. Išvažiavo vos keletas, kurių giminės gyvena toliau Europoje. Manau, kad Lietuvoje, ko gero, pasiliks apie trečdalis atvykusių. Pirmiausia tie, kas seniau dirba Lietuvoje.
Tai daugiausia tolimų reisų vairuotojai, statybininkai. Daugeliui iš vis nėra kur grįžti. Namai sugriauti, visa kas užgyventa – sunaikinta. Neseniai nemaža mūsiškių ruošėsi išvykti į Ukrainą, tačiau po „juodojo pirmadienio“, kuomet buvo raketomis apšaudyti visi Ukrainos miestai, daugelis nuo kelionės susilaikė.
Man skambino mama ir sakė „nevažiuok, nors jūs išliksite gyvi“, – pasakojo Elena. Man dažnai būna net graudu, kad mus taip šiltai jūsiškai priima, viskuo aprūpina ir supranta mūsų padėtį.
Kaip patinka Lietuva?
Mums didelį įspūdį paliko Lietuvos gamta. Niekada negalvojome, kad gali būti tiek daug žalumos, miškų, ežerų. Pas mus net Karpatų miškai baigiami išnaikinti, – kalbėjo Elena.
O mane labiausia stebina žvėrių gausa, – įsiterpė Viktoras. – Anksti rytais, važiuodamas į darbą, matau daug įvairių laukinių žvėrių: briedžių, stirnų, lapių. Vieną ryta pastebėjau šernų bandą. Net neįsivaizdavau, kad jų tiek daug gali būti visai netoli žmonių. Buvo keista, kad užmetus meškerę, gali pagauti žuvį. Ukrainoje tokių dalykų nepamatysi ir žuvies bet kur nepagausi.
Artėja žiema. Ar nesušalsite be tinkamos aprangos?
Tikrai nesušalsime, – juokavo merginos. – Vietiniai gyventojai nuolat pasiūlo vieną ar kitą šiltą drabužį. Kaip visada, daugiausia padėjo V. Strolia, atgabenęs iš Vilniaus didelę siuntą žieminių striukių ir megztinių. Tad veik visiems bendrabučio gyventojams užteko.
Pabendravau su pabėgėliais iš karo zonos ir, išeidamas iš buvusio proftechninės mokyklos bendrabučio pastato, pasijutau gana keistai. Aš pasijutau laimingu. Mes savo šalyje turime viską, ko reikia normaliam gyvenimui, ir pas mus nėra karo.
Mes nė negalime įsivaizduoti gyvenimo be vandens, be maisto, be elektros, dujų ir be namų pastogės. Neteko mums patiri, kaip pasijunta žmogus, kuomet kiekvieną minutę gali sulaukti priešų atakos ar bombos sprogimo.
Rašyti komentarą