Veronika Montvydienė gyvena šalia Vingio parko, tačiau baiminasi čia pat tykančių pavojų: „Niekam to nelinkėčiau“

Grynas oras, gamta – tai Veronikai neatsiejama ir kelionių dalis. Tiesa, užsienyje ji atostogauja tik šaltuoju metų laiku, o štai kiekvieną vasarą du mėnesius praleidžia Kunigiškėse.

„Taip darome sąmoningai. Gal pabūsiu banali, bet dažniausiai mėgstame nuvažiuoti į pajūrį, kur yra daug gamtos. Valgai, leidi laisvą laiką, geri kavą vien lauke. Ir tas kavos puodelis tikrai kitoks!

Man labai graži vieta yra Ventės ragas. Toje vietoje aš pasisemiu daug ramybės, jaučiu idilę prie marių... Pajūrys, pušynas – Lietuvoje smagu tuo mėgautis. O užsienyje aš mėgstu leisti laiką prie vandenyno. Na, o šaltesniu oru man patinka vaikščioti po kalnus, slidinėti. Tačiau, jei reikėtų užsimerkti ir pasakyti, kur norėčiau atsidurti, tai, vienareikšmiškai, vandenynas“, – kalbėjo V.Montvydienė.

Jai gamta kelia malonius vaikystės prisiminimus. Viktorija pamena, kai vasaromis su broliu vykdavo į kovos menų sporto stovyklą šalia Tiškevičiaus dvaro Palangoje.

„Visą laiką ji vykdavo beveik lauke. Bėgiodavome krosus, treniruodavomės, kurendavome laužus, miegodavome miegmaišiuose ant žemės. Viską valgėme ir maudėmės lauke“, – kalbėjo Veronika.

Ji nėra iš tų moterų, kuri, atėjus pavasariui, trokšta panardinti rankas į žemę. Jos namuose auga tik tos gėlės, kurioms nereikia skirti daug priežiūros.

„Šio įgūdžio aš visiškai neturiu ir apie jį negalvoju. Mes su broliu daug laiko leisdavome pas močiutę sode, ji bandė man įskiepyti sodininkystės norą. Teko man ir sodinukus sodinti, ir paravėti daržus, ir palaistyti, ir surinkti gėrybes. Visa tai moku, tačiau nejaučiu noro, aš taip nesiilsiu, kaip kiti mėgsta sakyti. O namuose turiu tvirtų gėlių, kurios, net pati nežinau, kaip išgyvena. Taip, giriu jas“, – juokėsi V.Montvydienė.

Tiesa, nors pati nesikapsto prie lysvių, ji džiaugiasi, kad yra artimų draugų, kurie augina daug gėrybių.

„Man tikrai smagu žiūrėti ir smagu, kad turiu pas ką nuvažiuoti. Tokie žmonės man tarsi stebuklas.Vis dėlto, manau, kiekvienam savo“, – mąstė Veronika.

Ji kartu su brolio šeima mėgsta aktyvų laisvalaikį Lietuvos miškuose, stovyklauja šalia ežero ar upų, dažnai suorganizuoja piknikus su vaikais.

„Net ir Vilniuje galima sugalvoti ką nors veikti gamtoje. Kad ir prie Baltojo tilto. Visai neseniai greitai nuvažiavome, pabuvome ir net sugalvojome šokį iš kelių žingsnelių. Gamta suteikia daug dalykų“, – įsitikinusi Veronika.

Ji kartu su dukrele Adele ir sūnumi Kajumi gyvena prie Vingio parko. Žinoma moteris pasidžiaugė, kad vaikai labai mėgsta čia pat sportuoti: važinėti dviračiais, paspirtukais, žaisti.

„Tik Vingio parke rengti piknikus pavojinga, nes ten gausu daug erkių... Tad piknikams pasirenkame kitas vietas. Kad tik Lietuvoje būtų kuo daugiau geresnio oro, tai išvis būtų tobula“, – svarstė ji.

Gamtoje Veronika jaučiasi labiau atsipalaidavusi, energingesnė ir daug linksmesnė. O štai namuose, tarp keturių sienų, tokių jausmų ji sako nejaučianti.

„Namuose ir pojūčiai, ir ta nuotaika veda į visai kitus dalykus...“ – sakė moteris.

Nors ji pati asmeniškai nėra susidūrusi su erkėmis, tačiau jų šeima labai baiminasi. Vingio parką ji paminėjo ne šiaip sau – visai neseniai jos kaimynas šioje vietoje pasigavo erkę ir jos įkandimas baigėsi net mirtimi.

„Lietuvoje erkės nėra juokas. Visai neseniai sužinojau, kad mūsų kaimynui Vingio parke įkando erkė, jis susirgo erkiniu encefalitu, atrofavosi galūnės ir jis mirė. Atrodo, kad po nosimi gražus parkas, bet jame tyko pavojai.

Tad jaučiu atsakomybę ne tik už save, bet ir vaikus. Mes visi pasiskiepijome, bent taip galime apsisaugoti. Juk jei kas nors jiem atsitiktų, o aš nepasirūpinčiau, tai to sau gyvenime neatleisčiau. Tad iš savo pusės padarai viską, kad apsisaugotum ir pats, ir vaikai.

Iš tikrųjų, ir iš pažįstamų tarpo pažįstu ne vieną, kuris po erkės įkandimo ligą gydėsi metus. Niekam to nelinkėčiau. Ar aš bijau erkių? Taip, bijau“, – kalbėjo Veronika.

Ateinančiai vasarai V.Montvydienė turi daug planų, o vienas jų – iki birželio mėnesio su draugais ir vaikais nuvažiuoti prie ežero ir nakvoti palapinėje. Vaikams tai būtų pirmas kartas.

„Norėtųsi kelias dienas pabūti prie ežero, miške. Mano vaikai nėra dar bandę nakvoti palapinėje. Esame tik kūrę laužą, stovyklavę, bet nesame nakvoję. Tad, manau, nakvynė gamtoje būtų jiems smagi patirtis. Norėčiau tai įgyvendinti. O vėliau trauksime į pajūrį“, – šypsojosi Veronika.