Dabar Drevernos uostelis jau kitoks, yra susidariusi norinčiųjų jame laikyti savo laivelius eilė. Kalbiname UAB „Hortivita“, Drevernos uostelio koncesininkės, vadovą Martyną Klevinį, save vadinantį paprastu elektriku. Jis sako, kad ir pasibaigus koncesijos sutarčiai nesiruošia išsikraustyti iš Drevernos.
Kokia veikla užsiima jūsų bendrovė ir kaip nutiko, kad ryžotės imtis uosto reikalų?
Mūsų statybos įmonė ne tiesiogiai, bet kažkiek susijusi su turizmu, ji specializuojasi viešbučių statybos ir renovacijos srityje. Daugiausia dirbome su užsienio objektais. Žinojome, kas yra sezonas, viešbučių apgyvendinimas, kadangi reikėjo dirbti su įvairiais tinklais ir taikytis prie įvairių jų reikalavimų. Ir kažkaip netyčia atsidūrėme Drevernoje.
Ar prisimenate tą dieną, kai šovė į galvą mintis tapti Drevernos uostelio koncesininku?
Ne, pats tokios minties neturėjau. Ji atsirado pasiūlius vienam buvusiam Klaipėdos rajono savivaldybės nariui. Pasirodo, Dreverna - tokia gera, graži ir įspūdinga vietovė, iki tol niekam nebuvo reikalinga. Rajono savivaldybė per septynerius metus organizavo, atrodo, devynis koncesijos konkursus, bet neatsirado nė vieno norinčiojo įveiklinti uostelį.
Savivaldybė jau buvo priėjusi prie ribos: kadangi krantinės buvo statytos už europinius pinigus, ji buvo įsipareigojusi Europos Sąjungai uostelį perduoti verslui. Iškilo grėsmė, kad reikės ES grąžinti milijonus eurų, nes neįvykdytas įsipareigojimas. Tuometiniai rajono Tarybos nariai tiesiog manęs paprašė imtis Drevernos ir ką nors joje išvystyti. Tada dar turėjau laivą, kurį laikiau Klaipėdos pilies uoste.
Kokios buvo pirmos jūsų mintys, ką norėjote padaryti Drevernoje?
Maniau, padarysiu jaukią žvejybos ir laivelių laikymo vietą. Kai mes perėmėme Drevernos uostelį, nebuvo net normalios įplaukos, buvo užimtos tik kelios laivelių vietos. Buvo matyti, kad tai ramus, niekam nereikalingas užutėkis.
Ar sprendimą priėmėte vienas, ar tarėtės su savo bendrovės darbuotojais?
Esu šimtaprocentinis bendrovės akcininkas, tad man reikėjo pasitarti tik su žmona. Ji tą idėją palaikė, nes yra baigusi turizmą Klaipėdos universitete. Atsirado tam tikrų idėjų. Iš pradžių mūsų siekiai buvo mažesni. Nesitikėjome, kad Dreverna taip sprogs ir taps beveik kurortu.
Ar iš pradžių buvo daug nusivylimų, daug vargo?
Ne, nusivylimų nebuvo. Tuometinė rajono savivaldybės administracija buvo nusiteikusi padėti, bendradarbiauti. Mes tais pačiais metais rudenį iš karto pagilinome įplauką. Per Lietuvą nuvilnijo žinia, kad į Dreverną jau galima laisvai įplaukti ir laikyti laivus.
Ko gero, per vienerius metus uostas prisipildė laivų. Ir dabar yra eilė norinčiųjų pas mus laikyti laivus, o atsisakančių vietos turbūt per metus būna vienas ar du. Bendrų pastangų dėka Dreverna greitai sužibėjo. Keista, kad toks perlas gulėjo ant marių kranto, bet niekas jo neėmė.
Vietiniai verslininkai anksčiau kalbėjo, kad, jeigu galėtų atsukti laiką atgal, nesiimtų jokio verslo Drevernoje, tame pasaulio pakraštyje. Bet mums turbūt per vienerius metus pavyko pakeisti tą nuomonę.
Kaip manote, kodėl jums tai pavyko?
Turbūt dėl kompleksiškumo. Mes vienu metu tais pačiais metais pasiūlėme labai daug pramogų: ir apgyvendinimą, ir maitinimą, ir pasiplaukiojimą laiveliais, ir reguliariai į Juodkrantę kursuojantį keltą, ir kt. Visko atsirado labai daug, aplink uostelį buvo sukurta infrastruktūra. Manau, tai ir buvo mūsų sėkmės garantas.
Bet vis tiek kas nors turėjo nesisekti. Ar buvo nutikę kokių nors juokingų nutikimų?
Visko buvo. Atidarėme kelto maršrutą. Nusipirkome seną laivą. Patys jame stovėdavome tepaluotomis rankomis. Jis grįžta, mes jį tvarkome. Jam išplaukus mes jį akimis lydėdavome vos ne iki Juodkrantės - nuplauks ar ne. Buvo visokių techninių dalykų, pasistumdymų, ką ir kaip reikia dirbti, kurie dabar pačiam atrodo juokingi.
Reikia manyti, jūs nesigailite paėmęs tą niekam nereikalingą perlą. Kada baigsis jūsų koncesijos sutartis?
Mes nesame visos Drevernos koncesininkai. Koncesijos sutartis pasirašyta tik dėl uostelio. Ji dar galios 10 metų. O visa tai, kas sukurta apie jį, yra privatus reikalas: apgyvendinimas, vandens pramogos, baseinai, prisipirkome laivų, teikiančių įvairias paslaugas - nuo kelto iki laivo-restorano, kur tu gali atšvęsti vestuves. Tai jau ne koncesijos dalykai.
Apskritai į Dreverną investuota apie 4,5-5 mln. eurų skaičiuojant ir žemės sklypų pirkimą, ir įvairias statybas.
Jos laikui pasibaigus mes tikrai iš Drevernos neišsikraustysime, nes investuota labai daug lėšų į infrastruktūrą aplinkui uostelį. Tai jau tapo mūsų gyvenimo dalimi ir gyvenimo verslu.
Ar galėtumėte įvardyti, kiek investuota į Dreverną ir į jos uostelį?
Apskritai į Dreverną investuota apie 4,5-5 mln. eurų skaičiuojant ir žemės sklypų pirkimą, ir įvairias statybas. Mes jau kaip pelėsis plečiamės iš inercijos. Jeigu nori judėti pirmyn, turi plėstis, turi gerinti paslaugas. Dabar mes viską, ką uždirbame iš Drevernos, investuojame atgal į Dreverną. Dar ir iš kitos veiklos dalį to, ką uždirbame, irgi investuojame į Dreverną. Ko gero, joje mūsų verslas gyvuos iki gyvenimo pabaigos.
Ar žmona patenkinta jūsų kūriniu?
Žmona iš pradžių buvo labiau patenkinta. Dabar tai jau tapo dideliu verslu. Yra trys vadovai, kurie užsiima įvairiais dalykais: kažkas maitinimu, kažkas apgyvendinimu, kažkas įvairiomis pramogomis. Aišku, žmona nėra patenkinta, nes ji visą laiką žiūri į šeimą, į vaikus, o kiekvienas verslas atima laiką iš šeimos. Bet jeigu nebūtų Drevernos, būtų kitas verslas.
O Dreverna yra toks verslas, kur įtraukiami ir vaikai. Šiemet dukra, kuri jau vienuoliktokė, pradėjo dirbti prižiūrėtoja baseine. Kiti du vaikai dar maži. Jie patenkinti Drevernoje su animatoriais, baseinuose ir t. t. Galima sakyti, Dreverna ne tik atima laiką, bet ir suvienija. Čia yra šeimos verslas, čia mes visa šeima galime būti kartu. Mes visą vasarą praleidžiame joje.
Ar mokate dukrai atlyginimą?
Tai žinoma. Vaikai turi matyti, kaip daromas verslas, mokomi turėti savo pinigų. Juos jie turi gauti ne iš tėčio, o pasiimti iš buhalterijos.
Iš kur sėmėtės idėjų pramogoms kurti?
Kai pradėjome veiklą Drevernoje, turėjome tik vieną vaiką. Iš pradžių bandėme labiau telktis į vandens sportą, į aitvaravimą kaip Svencelėje. Įrengiant infrastruktūrą atsirado dar du vaikai. Tada mes labai greitai supratome, kad Lietuvoje nėra tokios vietos, kur galėtum su vaikais atvažiuoti ir ramiai pailsėti.
Ne veltui mus vadina mažąja Turkija, nes pas mus atvažiavęs pats gali ilsėtis, palikęs vaikus animatoriams. Vaikai yra prižiūrimi ir visada turi ką veikti, ką valgyti. Sakykime, padarėme tokią verslo nišą šeimoms su vaikais. Pernai buvome pasiskelbę anūkų ir senelių sostine. Pas mus ošė anūkai su seneliais. Žodžiu, mes pasirinkome šeimos verslo modelį. Mums tai labai padėjo. Vienas iš Drevernos variklių - atvažiuoti ir būti kartu su šeima.
Ką ketinate dar padaryti, kaip dar žadate plėstis?
Šiemet planuojame pasistatyti uždarus padelio kortus, turbūt žiemą atidarysime. Juose bus galima žaisti ir žiemą. Vasarą mes esame labai stipriai užimti, tai mums norisi praplėsti turizmo sezoną.
Bandysime dabar plėsti žiemos paslaugas. Planuojame pradėti projektuoti mini vandens parką, kuriame žmonės galėtų žiemą praleisti daugiau laiko. Norime išplėsti trumpą lietuviškos vasaros sezoną, kad jis būtų ne tik šešios savaitės nuo Joninių iki Žolinės, bet kad tęstųsi ir rugsėjį, ir spalį.
Spalį būna geras užimtumas, nes pas mus atvažiuoja italai medžiotojai, jie treniruoja čia šunis. Pernai mes turėjome vienu momentu 60 italų ir turbūt 200 šunų. Jie turi šunims pritaikytus automobilius viešbučius, mes jiems padarome girdyklas. Čia jie būna nuošaliai, gali patriukšmauti, jiems pas mus labai patogu.
Kaip jūs suradote tuos italus?
Jie mus surado. Mes kol kas klientų labai ir neieškojome. Visada mums padėjo spauda, nes labai gražiai aprašydavo Dreverną. Tai nauja kurortinė vietovė Lietuvoje, kuri yra matoma. Ją pamatė ir italai, atvažiavo, pasižiūrėjo ir jiems tiko, mes susitarėme ir jie pas mus lankosi jau penktus metus.
Kokių dar turite ištikimų klientų?
Turime įvairių ištikimų klientų. Šiemet reguliariam turizmui vasara buvo labai prasta. Bet mes to nepajutome, nes pradėjome naują pramoginę edukacinę programą „Strykis“ - nelegalus žuvų turgus". Edukacijos vieta yra įvažiuojant į Dreverną.
Ten yra įkurta žuvų auginimo ferma, yra tinklų, gaudyklių, valčių ekspozicija. Mes parodome, kaip buvo žvejojama anksčiau, kaip būdavo sveriamos žuvys, kaip parduodamos. Taip pat demonstruojame, kaip šiais laikais tausojant gamtą užauginamos žuvys moderniame lašišų auginimo ūkyje.
Ten yra padarytas skulptūrų parkas, Vilhelmo kanalo ekspozicija, nes „Strykis“ yra buvęs Vilhelmo kanalo prižiūrėtojo namas, žuvies krautuvėlė. Užsisakius programą su paplaukimais, su visomis edukacijomis ir degustacijomis veiklos užteka 4,5-5 valandoms. Šiemet labai daug turime grupių. Jos mums atpirko visą blogą orą ir mes esame labai patenkinti.
O koks restorano „Strykis“ likimas?
Restoranėlis ten ir liko. Jis yra mūsų, mes jį nupirkome iš ankstesnių savininkų. Trejus metus laikėme jį uždarytą ir galvojome, ką su juo daryti. Ir sugalvojome įkurti didelę edukacinę erdvę. Ten vyksta degustacijos.
Koks jūsų verslas yra pagrindinis?
Pagrindinis verslas lieka viešbučių statybos ir renovacija. Gargžduose ir Klaipėdoje nuomojame įrankius. Dar užsiimu nekilnojamuoju turtu. Bet Dreverna jau vejasi. Kažkada ji duodavo dešimtadalį, o dabar jau greitai duos trečdalį visų mūsų pajamų.
Keista, kad toks perlas gulėjo ant marių kranto, bet niekas jo neėmė.
Ar galima sakyti, kad Drevernos uostas yra pelningas?
Drevernos uostas yra pelningas, bet kol kas jis yra vystomas kaip investicinis projektas. Jo pelno dar nepajutome, jaučiame šiokį tokį kitų verslų nukraujavimą į Dreverną. Ten visada atsiranda idėjų, vietų, kur galima plėstis. Kol kas tai yra plėtros objektas. Negaliu sakyti, kad mes gyvename iš Drevernos.
Kiek šiuo metu turite laivų?
Dabar turime aštuonis laivus, kuriais galime plukdyti nuo 7 iki 60 žmonių. Turime ir greitaeigių kateriukų, ir laivų, kuriuose vyksta ir vestuvės, ir sužadėtuvės. Galime į Nidą nuplukdyti beveik per pusvalandį.
Ar neplanuojate pirkti naujų laivų?
Planuojame. Mes norime Dreverną padaryti Lietuvos Kryžkalniu: iš jos vandeniu bus galima patekti į daugelį vietų. Bus tas pats maršrutas Dreverna-Juodkrantė, turėtų atsirasti maršrutas Dreverna-Nida. Jau esame išbandę maršrutą Dreverna-Svencelė-Vilhelmo kanalas. Tai pažintinis maršrutas.
Kokia jūsų specialybė? Kokius mokslus esate baigęs ir kodėl ėmėtės privataus verslo?
Esu paprastas elektrikas, nesu baigęs kažkokių mokslų, susijusių nei su vadyba, nei su turizmu. Nuo pat vaikystės visada buvau verslus. Man pats sunkiausias dalykas visada būdavo dirbti už algą. Kad ir kokius gerus pasiūlymus gaudavau, visada atsisakydavau, nes norėjau turėti savo verslą. Juo užsiimu jau 25 metus.
Nebijojote, kad galite bankrutuoti?
Visada bijojau. Bet jeigu verslininkas nenudega dėl finansų, tai jis ne verslininkas. Kaip sako amerikiečiai, kiekvienas verslininkas turi būti tris kartus bankrutavęs, tada jis bus geras verslininkas.
Skaudžių bankrotų neturėjau, bet buvo ir pakilimų, ir nukritimų. Mūsų šeima niekada neišsigando, kai reikėdavo kažkiek pasispausti, pavažinėti uošvio mašina ir pataupyti. Gyvenimas juk banguotas. Nesidžiauk, kai atėjo geri laikai, nes bus blogi, jeigu blogi laikai, neliūdėk, nes ateis geri. Taip ir gyvename.
Kokia jūsų svajonė?
Užauginti vaikus, išleisti į gyvenimą. Norėtųsi, kad Dreverna klestėtų, kad joje atsirastų daugiau viešbučių, daugiau judėjimo, kad ji pavirstų tikru kurortu. Čia viskas juda, bet ne taip greitai, kaip norisi verslui. Valdiški dalykai greitai nepasidaro. Mano svajonė lėtai, bet pildosi.
Informacija
Drevernos prieplauka arba mažųjų laivų uostelis buvo pastatytas 2008 metais. Jis kainavo daugiau kaip 15,5 mln. litų: 13,9 mln. litų buvo Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšos, 1,6 mln. - Klaipėdos rajono savivaldybės. 2017 metais Drevernos koncesininke tapo UAB „Hortivita“.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą