Ir civilizuotame pasaulyje jūrininkams reikia pagalbos

Tiesa, jūrininkų išnaudojimo atvejų šiais laikais gerokai sumažėjo. Mat įsigaliojo tarptautinės konvencijos, tad tarptautinių standartų laikosi vis daugiau laivų savininkų, nes jūrininkus apgauti darosi vis sunkiau. Tačiau, pasak A. Černovo, ir dabar kai kurie savininkai bankrutuoja ar nenorėdami spręsti problemų tiesiog pameta laivą likimo valiai. Šiais laikais Europoje tokių dalykų mažiau, o vadinamajame arabų pasaulyje - daugiau.

Anksčiau, kai tik buvo atkurta Lietuvos jūrininkų sąjunga (LJS), jos darbo specifika buvo kiek kitokia, nes pamestų laivų, likimo valiai paliktų jūrininkų buvo nemažai. Vėliau, 2008-2012 metais, dėl krizės užėjo didelė bankrotų banga. Dabar LJS po truputį pereina į kitą lygį. Ji propaguoja jūrines profesijas, nes pastaruoju metu atsirado didžiulė problema - mažėja jūrininkų.

Pasak naujojo LJS pirmininko Aleksandro Kaupo, šias pareigas einančio 1,5 metų, visose senosiose Europos šalyse gerokai mažėja kursantų jūrinėse akademijose. Olandų jūrinės akademijos kurse yra tik 7 studentai. Pas olandus prieš kelerius metus studentų sumažėjo ketvirtadaliu ir kasmet toliau mažėja. Anot pirmininko, Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje irgi sumažėjo, bet ne taip drastiškai, kaip Olandijoje ir Belgijoje.

„Buvusiam Jūrininkų sąjungos pirmininkui Petrui Bekėžai reikia duoti darbo didvyrio vardą (juokiasi) - ant jo pečių ilgai viskas laikėsi. Sąjunga kovojo dėl daugelio dalykų. Gaila, kad laivyno nepavyko išsaugoti, bet tai padaryti buvo ne jos jėgoms. Buvo prarasti laivai “Liudvikas Stulpinas„, “Paulius Širvys„ ir kt. Laivas “Jurbarkas„, kuriam tebuvo 19 metų ir kuriame man teko dirbti jūroje, buvo parduotas Klaipėdoje kaip metalo laužas ir nuskandintas Biskajos įlankoje“‚ - prisiminimais dalijosi Kazimieras Povilaitis.

VADOVAI. Dabartinis Lietuvos jūrininkų sąjungos pirmininkas Aleksandras Kaupas (dešinėje) ir buvęs ilgametis LJS pirmininkas Petras Bekėža.

Suburta L. Stulpino iniciatyvinė grupė

K. Povilaitis, 1989 metais grįžęs iš jūros, kai tik buvo atkurta Jūrininkų sąjunga, tapo 68 nariu jos sąraše. LJS nariams tuo laikmečiu, be kitų dalykų, teko rūpintis ir reikšmingų lietuviškų įvykių Lietuvos jūriniame gyvenime įamžinimu. Jis buvo atsakingas už pirmojo Klaipėdos uosto kapitono ir viršininko Liudviko Stulpino atminimo įamžinimą.

„Dionyzas Varkalis 1988 metais prašė manęs organizuoti Tralinio laivyno bazėje Sąjūdžio iniciatyvinę grupę. Parašiau skelbimą lietuvių ir rusų kalbomis. Akiplėšiškai paprašiau viršininko salės susirinkimui organizuoti. Ji prisirinko pilna. Aš kalbėjau rusiškai. O Dionyzas sako: “Tiek metų gyvenate Lietuvoje ir nemokate lietuvių kalbos. Nuo šios minutės kalbu lietuviškai." Kai jis taip pasakė, pusė salės atsikėlė ir demonstratyviai išėjo.

Tada pirmą kartą iškėliau klausimą, kodėl nė vieno laivo nėra pavadinto Lietuvos kapitono vardu, ir pasiūliau vienam suteikti Liudviko Stulpino vardą. Man tada pritarė Tralinio laivyno bazės viršininkas. Suradau 8 savanorius, įsteigėme iniciatyvinę grupę. Paskui išplaukiau į jūrą dar pusei metų, o grįžęs 1988 metų lapkritį ėmiau organizuoti tos grupės darbą ir buvau išrinktas jos pirmininku", - prisiminė K. Povilaitis, kaip darbą pradėjo L. Stulpino įamžinimo iniciatyvinė grupė.

Iš pradžių buvo pastatytas paminklas L. Stulpinui Kopgalio kapinaitėse, kuris buvo atidengtas 1990 metais per Žvejo dieną. Vėliau buvo pastatytas jam ir skulptūrinis biustas.

„Reikėjo vaikščioti per organizacijas, kaulyti pinigų. Prirašiau raštų daugybę. Kai kurios jūrinės įmonės pasiųsdavo mane “ant trijų raidžių„. Kiti prižadėdavo paremti ir netesėdavo pažado. 1991 metais grįžtu iš jūros - nei pinigų, nei veikėjo, juos rinkusio. Gerai dar, kad architektas Petras Šadauskas, kuris su skulptoriumi Justu Mickevičiumi darė tą skulptūrinį biustą, pasakė: “Tiek to, duok kiek turi pinigų, užteks.„ Visko buvo“, - prisiminimais dalijosi ponas Kazimieras.

PANDEMIJA. ITF inspektorius Andrejus Černovas su jūrininku užsienio uoste.

Norėjo pamatyti juodaodžius

K. Povilaitis jūroje išdirbo beveik trisdešimt metų. Į ją plaukti nustojo 1994 metų pradžioje. 1959-aisiais baigė elektrikų kursus, dirbo statybose, tarnavo kariuomenėje, metus pasimokęs, tapo aviacijos mechaniku, ruošdavo lėktuvus skrydžiams, pačiam teko skraidyti porą metų.

„O paskui susigundžiau jūra. 1965 metais manęs neišleido toliau plaukti, nes mano dėdė gyveno Čikagoje, o aš su juo susirašinėjau. Leido tik Baltijos jūroje dirbti. Nenorėjau, man reikėjo Afrikos, norėjau pamatyti juodaodžius. Bet paskui mane labai gerai pamokė vienas partinės organizacijos sekretorius, patarė susisiekti su žurnalu “Molodoj komunist„ (“Jaunasis komunistas„). Parašiau jam, nepraėjo nė dvi savaitės, atėjo iš bazės kvietimas plaukti į jūrą“, - pasakojo pokalbininkas.

Jūroje jis pradėjo dirbti elektriku, juo ilgiausiai ir buvo, bet vieną reisą ėjo elektromechaniko, vieną - motoristo, net produktų skyriaus viršininko ir bibliotekininko pareigas. Pasak pono Kazimiero, kai išplauki į jūrą pusei metų, visko išmoksti. Kai buvo bibliotekininku, K. Povilaitis gyveno vienas, kaip ir kapitonas.

Sovietmečiu bibliotekininkai laivuose būdavo, bet jiems už tą darbą nemokėdavo, vėliau pradėta mokėti priedą prie atlyginimo. Ir kino mechanikas, kuris rodydavo kiną, irgi gaudavo priemoką.

 ITF INSPEKTORIUS. Andrejus Černovas šias pareigas eina nuo 2003 metų balandžio 1 d. Jis beveik 4 metus dirbo ITF būstinėje Londone.

Buvo LJS savanoriu

"Į Lietuvos jūrininkų sąjungą įstojau 1997 metais prieš paskutinį reisą. Mes, jūrininkai, žinojome, kad 1996 metais ji tapo Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos (ITF) nare. Tada pamaniau, kad jeigu bus kokių nors problemų, galėsiu į ją kreiptis. 1997-aisiais baigiau savo jūrinę karjerą.

1998-aisiais savanoriavau LJS. Padėdavau, kai reikėdavo anglų kalbos, rašydavau raštus kompiuteriu, siųsdavau raštus į Londoną, kur yra ITF biuras, faksu. Mūsų elektroninis paštas buvo įregistruotas gal 1999 ar net 2000 metais„, - pasakojo A. Černovas, dirbęs ir užsienio laivuose, kelte “Kaunas" virėju. 2003 metų balandžio 1 d. A. Černovas tapo ITF inspektoriumi, dirbančiu Lietuvoje.

Dirbo Londone

A. Černovas beveik 4 metus dirbo ITF būstinėje Londone. Ten jis susipažino su viso pasaulio jūrininkų problemomis - kasdien 5-6 skundai telefonu, o kur dar elektroniniai pranešimai.

Paklaustas, ar ir LJS turi su kuo kovoti šiais laikais, jis atsakė: „Būna jūrininkų žūties, mirties atvejų, traumų. Tokiais atvejais žmonės nežino, ką daryti, į ką reikia kreiptis, ko jie gali tikėtis, ką turėtų gauti ir t. t.“

Paklaustas, kas jam suteikia jėgų dirbti tokį sudėtingą darbą, ITF inspektorius atsakė: „Kai jūrininkai išdrįsta kovoti už savo teises, kai tave kviečia kaip ITF inspektorių palaikyti jų kovą, tai suteikia didelį stimulą mano darbe, tai savotiškas adrenalinas. Tu žinai, kad už tavo nugaros stovi jūrininkai, kurie yra pasirengę streikuoti, puikiai suprantantys, kad paskui gali būti įvairių pasekmių dėl įsidarbinimo. Tai man teikia stiprybės, tada suprantu, kodėl dirbu šitą darbą. Prie to prisideda ir jūrininkų atsiliepimai apie mūsų darbą, kai ateini tikrinti laivų.“

DALYVAVIMAS. Lietuvos jūrininkų sąjungos atstovai visada dalyvauja svarbiuose šalies ir miesto renginiuose. Buvęs LJS pirmininkas Petras Bekėža (pirmas iš dešinės) su Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktoriumi Vaclavu Stankevičiumi, šalies prezidentu Gitanu Nausėda ir jo žmona.

Pagrindiniai tikslai nepasikeitė

LJS pirmininkui A. Kaupui, jos nariu tapusiam nuo 1990 metų per savo tėčio, buvusio aktyvaus sąjungos veikėjo Zenono Kaupo gimtadienį, labiausiai įsiminė pirmieji atkuriamos LJS susirinkimai, kurių kai kurie vyko ir bažnyčioje. Jaudino tas Lietuvos jūrininkų užsidegimas ir noras būti kartu, turėti lietuvišką laivyną ir kad Lietuva būtų jūrinė valstybė. „Aš užaugau su tėčio ir kapitono Sigito Šilerio kartos jūrininkais“, - sako jis.

A. Kaupas sako, kad pagrindiniai sąjungos tikslai nepasikeitė ir šiandien. Tai rūpinimasis savo nariais, jūrinės valstybės identitetu, jaunosios kartos ugdymu.

"Daug mūsų jūrininkų dirba užsienio laivuose ir kartais būna sunkiai pasiekiami. Kadangi esame tarptautinių organizacijų nariai, galime padėti ir jiems. Turime ir socialinių paslaugų paketą, kai jūrininkas suserga, netenka artimųjų ir t. t. Papildomai juos draudžiame. Mūsų siekis - sutvarkyti Lietuvos jūrininkų socialinę ir mokestinę sritį, kuri labai kebli ir nepalanki jiems.

Mes siekiame, kad Lietuvos laivai plaukiotų su mūsų šalies vėliava ir kad juose dirbtų kuo daugiau lietuvių ar Europos Sąjungos jūrininkų.

O Lietuvos laivų savininkai nori kuo daugiau jūrininkų samdyti iš trečiųjų šalių. Norvegijoje jūrininkai ir savininkai dirba kartu ir padaro daug gerų dalykų jūriniam verslui", - sako LJS pirmininkas.

LJS aktyviai dalyvauja svarstant įvairius teisės aktus, įstatymų pataisas, siunčia savo siūlymus Susisiekimo ministerijai. Ji tikisi aktyvaus palaikymo iš Seimo Jūrinių reikalų komisijos. Pasak A. Kaupo, norima rasti bendrą kalbą ir su Lietuvos jūrų laivų savininkų asociacija, bet kol kas to padaryti nepavyksta.

JURISTAS. Lietuvai atgavus nepriklausomybę daugybę teisinių klausimų teko spręsti ilgamečiam LJS juristui Aleksandrui Nagiui (centre).

Dalyvauja ir miesto gyvenime

LJS bendradarbiauja ir su Lietuvos aukštąja jūreivystės mokyklą, ir su Klaipėdos Liudviko Stulpino progimnazija, ir su Klaipėdos jūrų kadetų mokykla, kartu organizuoja renginius. Pvz., pernai per Jūros šventę atsirado Jūrininkų skveras. Ir šiemet jis bus, jam skirta daugiau vietos Šiauriniame rage. Jūrinių organizacijų atstovai su šventės dalyviais bendraus kur kas ilgiau nei pernai.

LJS Klaipėdos skyrius birželį minės savo įkūrimo šimtmetį, pasak A. Kaupo, gal ne taip iškilmingai kaip Lietuvos jūrininkų sąjungos 100-metį, bet į šventinį vakarą bus sukviesti veteranai, jūrinių organizacijų atstovai.

Jūrininkų sąjunga palaiko glaudžius ryšius su Jūrų kapitonų, Lietuvos jūrininkų įdarbinimo įmonių ir kt. asociacijomis.

„Vienas Seimo narys nelabai ką gali“

Vaclavas STANKEVIČIUS, Lietuvos aukštosios jūreivystės mokyklos direktorius

Kad ir koks geras Seimo narys būtų, vienas jis nieko nepadarytų. Labai dėkingas esu Jūrininkų sąjungai už suteiktą pagalbą per tuos 8 metus, kol buvau Seime. Mes visada turėjome gerus santykius su ja. Visko pasiekėme bendromis pastangomis su Jūrininkų sąjunga, laivybos kompanijomis, jūrinėmis asociacijomis. Ir šiandien Jūrininkų sąjungos veikla yra kaip niekada aktuali. Darbo ji turi ir turės ateityje. Kad ir koks civilizuotas būtų pasaulis, jis daro daug visokių klaidų - pavyzdžiui, karas Ukrainoje, Taivano problema, grėsminga situacija Afrikoje. Todėl Jūrininkų sąjunga yra labai reikalinga ir aktuali kaip institucija. Ir ji dirba gerai. Jūreivystės mokykla visada juto jos paramą. Didžiuojuosi, kad Lietuvoje yra tokia stipri jūrininkų profsąjunga, dirbanti tarptautiniu lygiu, esanti Tarptautinės transporto darbuotojų federacijos (ITF) nare. Noriu pabrėžti, kad Jūrininkų sąjunga labai mums padėjo, kai prasidėjo karas Ukrainoje. 2022 metų balandį pradėjo važiuoti pas mus ukrainiečių studentai iš Chersono valstybinės jūrinės akademijos. Mes tada neturėjome supratimo, kaip galėsime finansuoti tokį srautą, bet norėjome padėti ukrainiečiams ir rizikavome. Jūrininkų sąjungos pirmininkas Aleksandras Kaupas ir buvęs pirmininkas Petras Bekėža įsitraukė į šį procesą ir labai mums padėjo - mes užmezgėme ryšį su „ITF Seafarers Trust“ fondu ir jis pradėjo iš dalies finansuoti ukrainiečių studentų studijas mūsų mokykloje. Jis tai daro iki šiol.

Vitos JUREVIČIENĖS ir asmeninių archyvų nuotr.