Jūrai atiduota daugiau nei 40 gyvenimo metų

S. Petraitis jūroje išdirbo 46 metus ir pats stebisi, kad žmogus tiek gali mirkti vandenyje.

Iš kur esate kilęs, kur baigėte jūreivystės mokslus?

Esu Kauno. Kauno marios - juk jūra didžiulė (juokiasi). Laisvės alėjoje Medicinos fakultete buvo organizuoti vakariniai nemokami kursai buriuotojams.

Mūsų gatvės vyrukai nusprendė juos lankyti. Visko prisiskaitęs iniciatorius buvau aš. Po kurso instruktoriai mus pasiėmė į Kauno jachtklubą.

Mano jachtos kapitonas man kaip jaunam žmogui skirdavo murzinus darbelius.

1970-1971 metais išgirdau apie Jūreivystės mokyklą Klaipėdoje. Į ją stojau tik aš vienas iš mūsų gatvės. Taip išėjo, kad ją baigiau du kartus.

Kodėl nusprendėte būti laivavedžiu, o ne mechaniku?

Nežinau. Mane labiau traukė laivo viršus nei apačia. Draugauju su technika, bet ji man nėra kažkas tokio. Žinoma, geresnė yra mechaniko specialybė. Mus mechanikai vadindavo kiemsargiais.

Kur krante reikalinga laivavedžio specialybė? Niekur, nebent kiemams šluoti, o mechaniko - daug kur.

Kokia atmosfera buvo tuometinėje mokykloje?

Tada jai vadovavo Jonas Baltramonaitis. Iš mokyklos šiaip sau sugalvojęs neišeisi, tik su leidimu. Drausmė buvo griežta. Viskas buvo dėstoma rusų kalba.

Per stojamąjį matematikos egzaminą gavau rašytinę užduotį ir nežinojau, kaip rusiškai yra įstrižainė. Vienas dėstytojas man pagelbėjo, paaiškinęs rusakalbei egzaminatorei, kad aš ne nemoku, bet nežinau terminologijos.

Tada buvo konkursas 10 stojančiųjų į vieną vietą. Atvažiuodavo vaikinai iš visur: ir iš Ukrainos, ir iš Rusijos. Ir mūsiškiai mokėsi kas Odesoje, kas Leningrade.

Mokslus su manimi kartu baigė ne visi: kam pirma praktika netiko, kam dar kas nutiko. Būdavo, mama pasiima vaiką, kuriam jau daugiau nei 18 metų. Iš mūsų grupės gal 10 nebaigė mokyklos.

Koks jūsų pirmas susidūrimas su jūra: buvo bloga, užsupo?

Tai lengvai pakėliau.

Kur atlikote praktiką?

Burlaivyje „Kruzenštern“. Daug ten mūsų buvo - kokie 200, buvome surinkti iš visų jūreivystės mokyklų. Tokių laivų įgulos buvo didžiulės, nes reikia valdyti bures.

Besibaigiant praktikai burlaivio kapitonas mane pakvietė ir sako: „Aš tave pasilieku ekipaže.“ Reikėjo sutikti, bet žinok žmogus, kas bus ateityje.

Geras burinukas buvo. Ir iki šiol jis dar gyvas. Kai viešėjo Klaipėdoje per Jūros šventę, buvau nuėjęs pasižiūrėti. Jau paseno.

Tai nepasilikote?

Nepasilikau, nes pinigai ten nebuvo dideli. O būčiau buvęs burinių laivų, ir dar tokio dydžio, kapitonu.

Ilgą laiką Klaipėdos universiteto burlaiviui „Brabander“ vadovavęs kapitonas Valdemaras Vizbaras pasakojo, kad užėjus užsienyje į barą jo paklausė, kas jis toks. Kai atsakė esąs burinio laivo kapitonas, visi sėdintys anglai atsistojo.

Kur dirbote baigęs mokyklą?

Gerai baigei - gera vieta, prasčiau - prastesnė, o kas jau visai - Tolimieji Rytai. Neišlaikė ten dauguma vyrų, po penkerių metų parvažiavo.

Stodamas maniau, kad pateksiu į prekybos laivyną, nežinojau, kad Klaipėdoje buvo ruošiami specialistai tik žvejybos laivynui. Paskyrimą gavau į plaukiojančiąją bazę, bet neatsimenu į kurią, ar į „Vincą Mickevičių-Kapsuką“, ar į „Bojevaja slava“ („Kovinė šlovė“).

Paskui dirbau žvejybiniuose laivukuose. Kai žlugo buvusi sistema, nuo 1993 metų perėjau į užsienio prekybos laivyną. Tarp reisų padirbėdavau Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje instruktoriumi.

Esate pakliuvęs į štormus?

Porą kartų į tokį, sakyčiau, rimtą štormą.

O koks yra rimtas štormas?

Kai vėjas būna labai stiprus, kai mes jau niekur eiti negebame. Varikliai dirba, o važiuoji atgal. Buvome įkliuvę viduryje Šiaurės jūroje šešias paras, kai dirbau užsienio laive.

Tokia banga sukilo, gal kokių aštuonių, jei ne daugiau metrų. Išplaukėme, nes niekas neprognozavo tokio oro. Plukdėme vėjo malūnus, greitis nedidelis, krovinys nesunkus, bet laivas aukštas, tai jautėme didelį vėjo poveikį. Norint apsisukti reikėjo pagauti momentą. Apsisukome, pavyko, tad esu gyvas.

Tada pasislėpėme Elbės upėje ir ten stovėjome dar dvi savaites. Tai daryti buvo sudėtinga - potvynis, atoslūgis, srovė, vėjas. Galinga audra buvo. Nei krovinio, nei laivo nesugadinome.

Kiti laivai atplaukė su sulaužytais stiebais. Mes nuostolių nepatyrėme. Tik tiek, kad brezentas, kuriuo buvo uždengti vėjo malūnai, suplyšo į kaspinėlius, kuriuos buvo galima mergaitėms rišti į plaukus.

Kai viskas baigėsi, visa įgula šventė neeilinę gimimo dieną. Visi dvylika jos narių buvome gimę tą pačią dieną.

Kaip sekėsi žvejyba?

Žuvies pramonės laivynas buvo didžiulis. Reikėjo vykdyti penkmečio planus, tada gaudavai premiją. Būdavo tryliktos algos. Jeigu laivas nepasiekia rezultatų, darydavome susirinkimą, tarsi jis padėtų. Jūrininkai juokaudavo: „Prasta žvejyba, metas daryti susirinkimą.“

Ar jums teko dirbti su kapitono pirmuoju padėjėju?

O, taip. Jie buvo vadinami „zampolitais“ (padėjėjai politiniais klausimais -aut. past.). Tarp jų buvo visokių žmonių, ir gerų. Aš susidūriau su geru žmogumi iš Baltarusijos.

Būdavo, išeina jis ant denio, tuojau jį jūrininkai apstoja. Įgulai laive jis buvo kaip kunigas. Buvo tikras eruditas. Jį jūrininkai mylėjo. Bet valdžiai jis netiko.

Ar ir jums taip būdavo, kaip kai kuriems jūrininkams? Kai būna jūroje, nori namo. Pabūna juose šiek tiek ir vėl nori į jūrą. Nes ten viskas labai aišku, nereikia be reikalo sukti galvos.

Nepasakyčiau. Bet šiaip krante visai kas kita. Čia reikia pasirūpinti, kad kas nors būtų šaldytuve. O laive esi kviečiamas pusryčių, pietų, vakarienės.

Koks ilgiausias buvo jūsų reisas?

Daugiau kaip šeši mėnesiai. Per pandemiją reisai trukdavo ilgiau. Kai kurie vyrai grįžo po 9 mėnesių. Aš tada jūroje nebuvau.

Kokius kraštus aplankėte būdamas jūrininku?

Lengviau turbūt pasakyti, kur nebuvau - Pietų ir Šiaurės ašigaliuose. Be abejo, yra šalių, kurių dar nemačiau. Buvau ir Karibų jūros baseine, ir Persų įlankoje, ir Indijos vandenyne, visuose vandenynuose.

Maldyvuose yra gal 300 negyvenamų salų. Didelė ta žemė, nespėji pabūti visur. Kartą JAV manęs paklausė, iš kur aš esu. Sakau: „Iš United States of Lithuania“ (Jungtinės Lietuvos valstijos). „O, didelė šalis“, - atsakė. Paklausiau, ar žino, kur ji yra, atsakė: „Žinau - prie Libijos.“

Koks buvo jūsų paskutinis laivas prieš išlipant į krantą?

Klaipėdos universiteto mokslinių tyrimų laivas „Mintis“. Buvo įdomus darbas, jau vien tuo, kad teko bendrauti su mokslo žmonėmis. Jie tokie eruditai, kad tikrai buvo ko paklausyti.

Su dėstytoju iš Sorbonos universiteto tapome dideliais draugais. Labai įdomus žmogus. Dėstė universitete Delyje. Mokslininkai - nestandartiniai žmonės, mėgstantys savo darbą. „Mintyje“ išdirbau 7 metus. Su jūra atsisveikinau, regis, 2020-aisiais.

Ar jūs dar dirbate?

Tik Lietuvos aukštojoje jūreivystės mokykloje. Jau užtenka turint omenyje mano amžių.

O ką jūs dėstote?

Dabar mokymo centre vedu kursus profesionaliems jūrininkams, norintiems gauti tam tikrus sertifikatus, pavyzdžiui, žmogaus gyvybės išsaugojimo jūroje ir kt.

Esu dėstęs neakivaizdininkams ir studentams. Sutardavome. Mūsų studentai šaunuoliai. Ateina pas mane į kursus praėjus penkeriems metams po baigimo jau kapitono vyriausiasis padėjėjas. Yra mūsų absolventų, kurie dirba kruiziniuose laivuose.

Ar dabar rinktumėtės tą pačią specialybę?

Sunku pasakyti. Galbūt. Nors tas darbas sunkus, bet jis ir apmokamas atitinkamai.