Kad nedužo šampano butelis, prisimena ir po metų (1)

„Man labai nepasisekė. Reikėjo paleisti šampano butelį į laivo bortą taip, kad jis sudužtų, tada lydi sėkmė. Buvo repeticija, viskas gerai pavyko, o per pačias iškilmes, kai jau susirinko visi garbūs svečiai, butelis nesudužo. Buvo tokia gėda...“ - „Vakarų ekspresui“ prisipažino S. Idzelevičienė.

„Turime tokią aparatūrą, kad 50 metrų gylyje galime atskirti, kur guli konservų dėžutė, o kur batas. Štai kokia yra dabartinė aparatūra“, - sako jau dešimtus metus kapitono pareigas „Varūnoje“ einantis Jurijus Vorobjovas.Tęsiame rašinių ciklą „Laivai ir jų krikštamotės“, kuriame pasakojame apie tai, kokios moterys jomis tampa, ar jos lanko savo krikštasūnius, ar po krikštynų ceremonijos užmiršta, ir viskas, laivų ir jų kapitonų likimus. Šį kartą mūsų dėmesio centre - hidrografinis laivas katamaranas „Varūna“.

„Žinoma, kad jaučiau įtampą...“

Tais laikais buvo šiek tiek keista, kad laivo krikštamote tapo ne stambios verslo įmonės vadovo ar garsaus politiko žmona, Savivaldybės darbuotoja, kaip anuomet buvo priimta.

„Kai nedužo butelis, nusiminiau, kad tiek mažai jėgos turiu. Buvo pikta: per repeticiją, kol rinkosi žmonės, man sakė, kaip reikia paleisti tą virvę su pririštu šampano buteliu, ir jis dužo, o kai reikėjo - ne. Matyt, nepaleidau tiek, kiek reikia. Nežinau, kaip jūrininkai reagavo, kapitonas guodė ar ne, - neprisimenu. O ką jie turėjo daryti, negi rėkti ant manęs? Gal ir nurijo seilę, ką aš žinau, bet man buvo labai nepatogu, gėda, kad nuvyliau. Negalėjau likti šalta ir abejinga“, - apgailestavo „Varūnos“ krikštamotė.

Kadangi tai buvo gana seniai, S. Idzelevičienė mažai ką ir prisimena, neturi išlikusių nuotraukų. Ji mano, kad jai šias pareigas „įpiršo“ Arvydas Vaitkus, kuris vaikystėje šoko.

„Vienintelį tą laivą ir krikštijau. Nebuvau nei mačiusi, nei žinojau, kaip tai daroma. Tik girdėjau, kad būna iškilmės. Žinoma, kad jaučiau įtampą, kaip ir kiekvienas žmogus, kai kažką daro pirmą kartą“, - sakė ji.

Po ceremonijos vėliau krikštamotė jokių santykių nei su laivo įgula, nei su kapitonu nepalaikė. „Buvau to laivo krikštamotė, reikėjo jį lankyti, bet to nedariau. Esu begėdė, nemoku draugauti“, - atviravo krikštamotė.

Įgula nepyksta, kad ji nesilanko laive - turi savo gyvenimą. Apie anuos laikus primena dvi ant sienos kabančios įrėmintos nuotraukos.

Nors „Varūnos“ krikštamotei šampano butelį į laivo bortą pavyko sudaužyti tik iš antro karto, nieko labai blogo nenutiko nei pačiam laivui, nei jo įgulai, o kapitonai pasikeitė net keli.

Vien įranga kainavo 1 mln. litų

„Varūna“ yra katamarano tipo laivas, sudarytas iš dviejų korpusų. Jis buvo pastatytas Suomijos laivų statykloje „OY Tyovene“ ir į Klaipėdos uostą parplukdytas 2003 metų birželio 6 d.

Statyti šį laivą užsakė Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Ji turėjo hidrografinį laivą „Rusnė“, tačiau jo įranga jau buvo moraliai nusidėvėjusi.

Bet kai „Varūna“ buvo parplukdyta į savo uostą, ji jau priklausė 2002-aisiais nuo Uosto direkcijos atsiskyrusiai ir savarankiška organizacija tapusiai Lietuvos saugios laivybos administracijai (LSLA), kuriai daug metų vadovavo direktorius Evaldas Zacharevičius. Jis per laivo krikštynų ceremoniją krikštamotei padovanojo senovinio laivo modelį, turėjusį jai priminti „Varūną“.

Tais laikais „Varūna“, kainavusi beveik 4 milijonus litų, buvo modernus hidrografinis laivas. Pats laivas kainavo apie 2,8 mln. Lt, o jo įranga, kurią pagamino vokiečiai, amerikiečiai ir anglai - daugiau kaip 1 mln. Lt. Jis buvo vienas pirmųjų naujai pastatytų mokslinių laivų Lietuvoje.

Visi džiaugėsi, kad moderni įranga galėjo nustatyti gylį 5 cm tikslumu. Laivas pavadintas senovės baltų mitologijos mėnulio permainų deivės, jūrų valdovo Bangpūčio motinos vardu. Hidrografai ir administracijos darbuotojai nemažai laiko sugaišo rausdamiesi enciklopedijose ir ieškodami katamaranui pavadinimo.

„Varūna“ skirta matuoti gylį teritorinėje jūroje ir uoste. Surinkti duomenys apie gylius, rastas kliūtis panaudojami naujiems jūrlapiams sudaryti. Jis buvo naudojamas ir moksliniams tikslams tiriant srovių įtaką Klaipėdos uostui.

Laivas yra įregistruotas Lietuvos jūrų laivų registre. Pasak kapitono J. Vorobjovo, šio registro reikalavimai labai griežti, kabinėjamasi prie kiekvieno kabliuko, nepalyginsi su Lietuvos vidaus vandenų laivų registru.

Parplaukė kartu su suomiais

Pirmasis „Varūnos“ kapitonas buvo Raimondas Janevičius. Jis turi du diplomus: yra baigęs Klaipėdos jūreivystės mokyklą (dabar Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla) ir Klaipėdos universitete įgijo jūrų transporto inžinerijos specialybę. Į jūrą plaukė nuo 1996 metų. Septynerius metus dirbo dideliuose buvusios „Lietuvos jūrų laivininkystės“ laivuose ir jau buvo kapitono vyresnysis padėjėjas.

Jūrą mesti panoro dėl šeimos, nes turėjo mažą vaiką, sūnui buvo dveji metukai. Per draugus susižinojęs apie statomą naują laivą įsidarbino LSLA. Tada jam buvo 30 metų. "Susigundžiau, atsirado galmybė daugiau būti krante, nebeplaukti toli į jūrą.

„Varūna“ buvo pirmas laivas, kuriame buvau kapitonas. Į Suomiją mes skridome su vyr. mechaniku. Kelias dienas priiminėjome laivą, o paskui parplaukėme į savo uostą. Galima sakyti, kad jį parplukdė suomiai. Laivą jie mums perdavė Klaipėdoje, o tada išskrido namo", - prisiminė R. Janevičius.

Tarsi plaukiotų su kateriu

„Krikštynų gerai nepamenu. Neprisimenu ir ar sudaužė tą šampano butelį, ar ne. Priėjo tiek daug žmonių, laivas buvo perpildytas, mes plaukiojome po akvatoriją, man buvo užtektinai reikalų. Laivo krikštynos kapitonui nėra džiugi diena. Įsivaizduokite, ateina ir ministrai, ir uosto, ir miesto, ir įmonės valdžia. Visiems viską reikia parodyti ir papasakoti, ir dar išplaukti. Jiems pramoga, o tu turi dirbti“, - aiškino kapitonas.

„Varūna“ jam, atėjusiam iš didelių laivų, buvo visiškai nauja sritis. Atrodė tarsi plaukiotų su manevringu kateriu. Bet darbas buvęs įdomus.

„Plaukdavome į ekspedicijas jūroje, matuodavome gylius ir priekrantėje, ir uoste. Išplaukdavome, galima sakyti, beveik kiekvieną dieną. Geras, bet labai specifinis, mokslinis, ekspedicinis laivas, turėjo brangią įrangą. Prisimenu, iš universiteto visokie profesoriai ateidavo“, - pasakojo pirmasis laivo kapitonas.

„Varūnoje“ R. Janevičius dirbo neilgai - gal metus. Suprantama, valstybės įmonėje atlyginimas buvo nedidelis, tad gavęs pasiūlymą išėjo į kitą darbą.

Šiuo metu jis jau keliolika metų dirba AB „Smiltynės perkėla“, yra kelto „Neringa“ kapitonas. Šioje darbovietėje jam teko dalyvauti kelto „Žalgiris“ krikštynose einant kapitono pareigas. Kadangi šis laivas buvo pastatytas Bulgarijoje, jos vyko toje šalyje. Kelto krikštamote tapo vieno laivų statytojų dukra. Į bortą paleistas šampano butelis sudužo iš pirmo karto.

„Varūnos“ nurašyti dar neketinama

Kapitonų po R. Janevičiaus per tą laikotarpį „Varūnoje“ pasikeitė keli. J. Vorobjovas tokias pareigas šiame laive eina nuo 2013 metų. Prieš tai dirbo ir tanklaiviuose, ir vilkikuose. Jis sako, kad darbas hidrografiniame laive yra įdomus.

„Turime įvairių echolotų, palydovinę aparatūrą. Pasistatėme galingus dabartinius kompiuterius. Laivas yra aprūpintas šiuolaikine aparatūra, kuri kainuoja beveik 1 mln. eurų. Daug ką finansavo Europos Sąjunga“, - pasakojo J. Vorobjovas.

Nepaisant jūrinės bendruomenės nepritarimo, 2017 metais LSLA buvo reorganizuota ir prijungta prie Valstybinės kelių transporto inspekcijos. Nuo 2017 m. gruodžio 1 d. pradėjo veiklą naujas darinys - Lietuvos transporto saugos administracija (LTSA). Kalbėta, kad bus panaikintas Hidrografijos skyrius kaip nereikalingas, o laivas „Varūna“ parduotas. Tačiau taip neatitiko. Kapitonas J. Vorobjovas nemano, kad „Varūna“ būtų greitai nurašoma.

Tęsia darbą priklausydamas LTSA

Šiuo metu laivas „Varūna“ priklauso LTSA Jūrų departamento Hidrografijos skyriui ir tęsia jam priskiriamas užduotis, t. y. toliau matuoja gylį.

„Pagrindinis mūsų darbas - Baltijos jūros dugno tyrimai: gylio matavimas, nuskendusių objektų nustatymas. Mes apžiūrinėjame viską, kas yra ant dugno. Surinktus duomenis siunčiame į Vilnių. Galų gale visi tie objektai būna pažymimi jūrlapiuose. To reikia, kad laivai žinotų, kur galima mesti inkarus, kur ne“, - „Vakarų ekspresui“ pasakojo kapitonas J. Vorobjovas.

Pasak jo, laivas turi darbo. Mat Baltijos jūroje nuolatos keičiasi dugno reljefas, atsiranda srovės, kurioms nuplovus smėlį išlenda koks nors objektas.

Kai tik leidžia oro sąlygos, „Varūna“ vyksta dirbti. Jo autonomiškumas - iki 3 parų. Tiek jis gali išbūti jūroje negrįždamas į krantą. Pasak kapitono, kilus kad ir nedidelei audrai nėra prasmės matuoti, duomenys būtų netikslūs.

Šiuo metu „Varūnos“ įgulą sudaro 4 žmonės: kapitonas, vyr. laivavedys ir du mechanikai laivavedžiai. Paprastai į jūrą plaukiama penkiese: du hidrografai ir 3 įgulos nariai. Vienas įgulos narys lieka krante, kad grįžusi iš jūros įgula galėtų ilsėtis, jis tada budi laive.

Kaip ir visiems jūriniams laivams, „Varūnai“ kas 5 metus atliekamas dokinis remontas, kapitalinė variklių, įrangos apžiūra. O laive esančios gelbėjimosi, priešgaisrinės, elektros navigacinės, radijo ryšio priemonės tikrinamos kasmet.

Planuojama, kad šiemet pavasarį laivą apžiūrės narai ir nufilmuos. Į doką jis bus statomas 2025 metais.

Informacija

Pamatuota pusė Lietuvai priklausančios Baltijos jūros

„Varūna“ Lietuvos atsakomybės vandenyse pamatavo 3 225,39 km². Lietuvos vandenys sudaro 6 433,5 km².

Taigi pamatuota beveik pusė Lietuvai priklausančio Baltijos jūros ploto. Intensyvios laivybos plotuose, kur yra fiksuojami gylio pokyčiai, reikalingi permatavimai, kad būtų atnaujinta to jūros ploto informacija navigaciniuose leidiniuose.

„Varūna“ dalyvavo įgyvendinant Palangos paplūdimių papildymo smėliu projektą, kariškių išminavimo operacijoje „Open Spirit 2013“, po vandeniu išlikusių miškų paieškoje ties Juodkrante su Klaipėdos universiteto archeologais, atliko batimetrinius matavimus pagal Mokslų akademijos nustatytus profilius ir t. t.

Dalyvaudama nuskendusių laivų paieškoje „Varūna“ įvairiais laikotarpiais aptiko įvairių tipų nuskendusių laivų: burlaivių, povandeninių, transportinių laivų. Apie rastus objektus informacija perduota Kultūros paveldo departamentui.

LTSA rastus objektus pažymi ir apie juos informaciją skelbia navigaciniuose leidiniuose. Hidrografinių matavimų įranga „Varūnoje“ buvo atnaujinta 2018 metais įgyvendinant „Famos Odin - Baltijos jūros greitkelių matavimų užbaigimas“ projektą, kurį finansavo ES.

Projekto metu LTSA specialistai išmoko naudotis nauja programa, skirta matuoti vandens telkinių gylį ir apdoroti duomenis. Nuo tada hidrografinė informacija apie laivybos sąlygas ir jų pokyčius operatyviau teikiama jūrininkams.

Apibendrinti batimetriniai duomenys yra prieinami ir gali būti panaudoti moksliniams tyrimams. Šiemet laivas „Varūna“ turi pamatuoti 185 km² naujų (nematuotų) plotų Baltijos jūroje ir permatuoti 15 km² intensyvios laivybos plotuose.