Skamba
tiek daug
danguje
žvaigždžių
o aš čia
viena
ne
su manimi
tūkstančiai balsų
skamba
ausyse dienos
riksmai
ir šurmulys.
Ir sprogsta
aidas galvoje
nenoriu tokio
triukšmo
prašau
bent dabar
bent čia
užtenka
dienos garso
negirdžiu
net savęs
savo minčių
slaptų svajonių
skambesių.
aš noriu vėl
klausyti
kaip tyli
naktis
pavargusi žemė
ir žvaigždės
bet
žvaigždės
nemoka tylėti
ir pagaliau
tai girdžiu
kai tolsta
triukšmas
girdžiu tą pačią
tylią
žvaigždžių muziką
kaip visada
kai skęsta
užmarštin
dienos garsai
dabar vėl
galiu klausytis
tylios muzikos
savų svajonių
ir nakties
žvaigždžių
Tik mintys ir aš (2 eilėraščiai)
šešėlis
vakar paliečiau
ant sienos prikibusį
savo šešėlį
traukiausi nuo jo
bet įkyrus šešėlis
plaukė iš paskos
šliaužė grindim
lipo sienom
slinkau greičiau
jis kartu
kol suklupau
ant akmens
nebeturėjau
jėgų atsistoti
prie žemės slėgė
sunki šešėlio dvasia
beviltiškai aš
ištiesiau ranką
į viršų
į mėlyną dangų
šiandien galiu
atsistoti pamiršti
šešėlį nes gniaužiu
delne dalelę dangaus
paklydusios akys
tik nežiūrėk
man į akis
nes nepažintum
sakytumei
kad tai ne mano
šviesios akys
kurias laikei
savu
mėlynu žvilgsniu
ir neleidai
judėti
pabėgti ten
kur jų nepavytum
bet jos išsprūdo
iš tavo
gilaus žvilgsnio
dabar
kaip drugelio
gelsvi sparnai
skraido
ne.
braido
kaip amžinasis žydas
ieškodamos tavęs
su mėlynom
akim
pagaliau
po kelionės
aš pamečiau
paklydėles
gelsvo drugelio
akis
trumpai nusikirpusi
plaukus
nurimusiom
vėl šviesiom akim
grįžtu
iš tolo atpažįstu
tavo žvilgsnį
dabar jame
bunda
nauja aušra
laikas gali kalbėti
- pastumk mane
arba
sustosiu
gerai
sėdėdama
aš stumsiu
nors sunku
tik paskubėk
numesk svorio
nes tavęs man
per daug
- dabar
ženk
mano ritmu
nemoku
nors girdžiu
ar galiu
apkursti
tėkšk
man bent
minutę
gaudysiu
kaip orą
kaip apspangusi
žuvis
ant akmenų
- mano ribos
tau
peržengti
per aukštos
jei pasiekčiau
pešiočiau
tavo rodykles
po vieną
jei nebūtum
amžinybės dvasia
išimčiau
baterijas
aš noriu
iškristi
iš tavęs
už begalinės linijos
kaip iš žaidimo
noriu
kad ištirptum
visur
išsilietum
braidyčiau
neščiausi
tavo lašus
kur noriu
bet tu
milžinas su ritmu
aukštas
netirpus
kalbi
- nesikeisiu
aš
tavyje suspausta
kiti sako
tavęs
visai neturi
- ?
tęsiasi
duriasi
stichijos
vanduo
ugnis
nugrimzta
vienas kitame
kažkas
spalvas
suėda vakarienei
ir keistuma:
pavargę apavai
išsidrėbę
viena paranojikė
lygina
paklodę
arba mintis
vonios
nebe bedarbės
kaip tas
kuris šildo
drėgnus šaligatvius
klykia
padangos
sprunka
arba vagis
bet keistuma:
suėstos
spalvos
bet viskas
yra
Pianinas
klavišai balta juoda
pradėsiu nuo aukščiausio
suklykia nedrąsi do
pakyla
akys
žiūriu
ką įžvelgti
toliau
jūs
dairotės
nieko
nematot
ar praregės
aklasis
spoksodami
pamatysim
kur tu
įsižiūrėjęs
išmėtysiu
akis
mažoras pajaučia ritmą
mano judėjimo pirštų
jie dabar mindžioja
tik šviesius baltus
garsiau
judu
neleis
jie
sustoti
stumiamas
bando
suklupti
pasukti
už kampo
mažorinės
jėgos
stumia
į laiptus
tu
šoki
pakyli
gal
nenukrisim
sukuosi
pusračiu
tuoj
špagatas
jei jūs
paslysit
klaviatūros vidurys
reikalauja klysti kartoti
linksmai dėvėti klavišus
be natų forte groti
pianinas dreba greit šoks
kalbu
mintinai
mes
garsiai
kvatojam
garsai
gerklė
svaigulys
jai
liepia
dainuoti
jums
norisi
rėkti
nes smagu
arba ne
tu
nežinai
kur dėti
balsą
po pirštu guli sol diez
traukiuosi į kairę
akordai juoduoja
lėtesnis muzikos rimas
įtempusi
ausis
girdžiu
spalvas
jie
klausosi
tavo
rudens
girdėjimo
su mumis
suklūstantys
per žinias
apie
kosmosą
kur
be
garsų
nebesutvarkomos natos
jaučiu ritenuto
pirštai nespėja įkvėpti
siūbuojančiam minore
priartėjo žemiausias do
čia baigiasi diapazonas
tuoj uždengs tyla
baigsiu gyvenimo melodiją
uždūstu
šiek tiek
savęs
palikau
ant pianino
kad sprogtų kuprabalionas
ledinė
neužpildyta erdvė
nėra žodžių
sakinių
kurie nutūptų
ant išdžiūvusios
mano fizionomijos
kur kabo tuštumos
kuprabalionas
jo nesinori sprogdinti
net išdykusiam
vaikui
reikia
lašo
nesvarbu
lietaus sriubos purvo
kuprabalionui
arba ištroškusiai voniai
dantų pastos ir balto valiklio
kad ją nubakterintų
reikia
makaronų
prikimšti kuprabalionui
veidrodis matė
anksčiau
juos kabino
man ant ausų
aš jų nenoriu
gal tuščias
kuprabalionas
susitalpins
tik kad neatlėptų
kaip mano ausys
reikia
paparčio žiedo
man
suledėjusią žiemą
reikia
vakarykščių
su rūdim vinių
supuvusių spyglių
trupančių ašakų
smegenys
siūtos jom
švepluoja
kad vinys
kažkur po griaučiais
mano kairėje
kur plaka
ištrauk visa
užkurk karštą laužą
visiem
vinių darbininkams
makaronų virėjams
kad akys paraustų
ir kuprabalionas
patvintų ir iškvėptų
reikia
sparnų
(laužas neveiklus)
juos man nukirpo
su nekokybiškom
(gal madeinChina)
žirklėm
sparnai pakels
nuo įšalo žemės
link Saulės
kuprabalionas
dėl slėgio ar šilumos
sprogs
išsidrabstys
į paraudusias akis
ir aš nutūpsiu
ant stogo
išgirsiu
mikčiojančius balandžius
džiaugsiuos jų žodžiais
ar sakiniais
gal net sušilusi
kartu padainuosiu
evoliucija
gyvenimas – viena diena.
melagių.
kur netemsta
pelijanti aušra
dirbtiniai deimantai
byra į ausis
juos pasitinka
laimingas naivumas
arba ugnis
tada įvyksta sprogimas
apkursti
tampi kurtas
bet nesukurtas
pamirštas
pats pamiršti
todėl mankurtas.
švelniai tariant išnyk
mėgstu sapnuoti:
naktim vaikštau
utopijos viršūnėse
geriu tavo drungną
nebuvimą
dėkoju tuštumai
kad baigia suryti
save
ir rangosi
aplink mane
liežuviu
nužudo tave
įklimpusį mano
purvinose smegenyse
ir sėdžiu viena
tarp savo pakraščių
ir įbrėžimų tavo
noriu iš savęs išlipti
arba kad tavo žymės
nutikštų į pragarą
ir likčiau viena
šitoj šviesoj
aš jau užuodžiu
bet ne
nualpusį kvapą
jis tavo
ir vėl klampoji
smegenyse
aš skraidau
ant tavo žodžių
o kad tu išnyktum
arba aš sapnuočiau
spalvų nėra
pieši pasaulį
virš saulės
lygus tavo lapas
gula po spalvom
šilti potėpiai
įsirango tarp akių
kai jos bylios
formuoji nuplėštus
ir priklijuotus
drugelio sparnus
būtinai su juodu
kontūru
tu nori
čia tilpti
ir pasivaikščioti
ant vaivorykštės
tik nenuslysk
gana.
nupiešk pasaulį
po mėnuliu
juodumoj
ant gruoblėto lapo
su žeminų pirštų
atspaudais
brėžk grafiškai
spausk pilką
įplėšk paviršių
nes žemė trūkinėja
raižyk išvyniotą
sraigės kiautą
tegul įrėmina
šešėlius
kandumą kabink
virš šiek tiek žmogiškų
figūrų
dar randai
ir duobės
suglamžyk lapą
išvyniok
padėk autografą
tą pirmą išmesk.
per spalvota.
dabar
tu
realistas.
išbandyti reikia
ištraukim iš žodžių
šaknis nusiviepkim
žiūrėdami į raudoną
jausmas žiauriai
saldžiarūgščiai
geras kaip traiškyti
tarp pirštų oro balionus
tada nuo batuto
pakilsi tornadu į orą
užmigsi sraigtasparny
ant šildančio kilimo
tu klaustrofobike
leis išbandyti laisvą
kritimą skrisdamas
spręsi pagal tikimybių
teoriją savo rytojaus
pusryčius ir įdrėksi
orą tirpstančiais
sparnais žemę
išgąsdinsi stosiesi
ir nusiminęs rinksi
savo (be)protybę
ir išmėtytas rankas
tapsi svarstyklėm
ne sversi svarstysi
jausies prie žemės
prikaltas ir truputį
kaltas kalsi taisykles
sodinsi šaknis atgal
į žodžius klaupsies
prieš raudoną
aš ekstrasensas žinau
tavo būsimąjį laiką
kitų išgyventą
būtuoju dažniniu
visaip būna
žemėj pasauliai rieda
daužosi šypsosi lenkia
magnetiški sukimba
nyksta trafaretai
žiūrėjimo vienas į kitą
pora akių prieš antrą porą
tik išsiliejanti ugnis
jas skiria lyg aliejus
iš karščio apsikeičia akimis
vyksta žodžių mainai
atsibodus išsiplečia
mostų trajektorijos
karas tarp peiliais
badančių akių
nubirus trims gramams
dulkių ant jų
pasaulis ne aplink kiekvieną
sukasi o jie
aplink savo pasaulį
ir valosi dulkes
po vieną gramą per dieną
po du ar po tris
turėjo skristi ne kristi
ji – uždara realistė
todėl sekundėmis
kad niekas nematytų
karpo paukščio sparnus
pasuka jo kojas
ir smaugia virpesį
dusina kad iškvėptų
varva surūdijęs skystis
gal nebegaliojantis
kraujas
užspaudžia jam akis
ir leidžia kristi
žemyn
žemiau
kiek žemė leis
jam pažemintam
turėjo vilties narve
bet aukščiau nebepakils
ir neatplėš tikro dangaus
supakuoto debesyse
nematys ir nešvies
jo akys kelio
nei jai nei kitiems
nereikės drovuolei
didžiuotis paukščiu
ji džiaugiasi
šita realybe
nejaučia kad ką tik
nužudė
save
niekas nebeužpildys
tarp žodžių –
brūkšniai ir retorika
tarp pasakų –
šaiposi tikrovė
tarp krantų –
dilinamos mylios
tarp akustinių porolonų –
dulkės kvėpavimo mano ir tavo
tarp mėnulių –
nepadalijama žvaigždė
tarp baltų pilių –
purvini skardžiai
tarp dviejų kampų –
pūvantis rojus
tarp laiptų –
apžėlę labirintai
tarp sienų –
pasyvūs vėjai
tarp šukių –
basinėja šešėliai
tarp mūsų ir jūsų –
tik sukarpyta vasara į snaiges
ir tuštumos kruša
arba niekas.
už linijos
eina į paraštes
eilėj vienas
kitoj keturi
negrįžta
nebent per Kalėdas
išeina
tik išmatavę
ar persiplėšt
ir žengt į kitą eilę
ar grūstis
ar kirsti sieną
ir pamojuoti
iš dangaus
jie palieka aide
išraižytą žemę
mėlynu rašalu
dienom
sūdytas lietus teška
ne ant žingsnių
o ant sovietinių plytų
su batų įspaudais
vargšės
kitur nubirusios dulkės
matys tik raudoną
tie žmonės
bando paliesti pasaulį
o aš
stoviu prie paraštės
ir laukiu
kol pasaulis
nukris
man į delną
kylantys
aš ateinu
į tavo dugną
nes kelio
neturiu
tu velniškai
trauki
esi magnetas
gravitacija
aš
smegenys
iš paskos
maudomės
tavo cukruje
tada kažkas
iškyla su garais
o tu paaiškink
ar kūryba
ar tikros mintys
ar poezijos
lašai
kartais
juos pagauna
ištroškėliai
ir aš džiaugiuosi
kad ne pabaiga
kad lašų
nei man
nei jiems
netrūksta
ir maudomės
su smegenim
tavo sirupe
ir leidžiam kilti
lašams aukštyn
tik prasmingai
ieškojau prasmės taisyklėse
neradau
jos stabilios nejudinamos
ieškojau prie senų griuvėsių
ant trūnijančių popierių
neradau
juk jei būtų rinkčiau klijuočiau
nuklydau
visko ieškodama
ir nieko nerasdama
ir atsistojau ant puodo krašto
ten virė absurdas –
keista konsistencija
į ją atsispindėjau
ir kilo burbulai
bėgau
rinkau klijavau
ir tolumoj ryškėjo prasmė
bėgimas
vaikštau kampais
pakampėm siauresnėm
ilgais pasieniais
dulkinais kur visi
netyčia neužeina
kad tik nesusitiktų
su kitu
tik šimtakojai kartais
nusilaužia kelias kojas
tarp pelėsių
isteriško bėgimo
prakaito džiūvėsių
kai alegorijos traukiasi
iš pasakų ir gyvena
tarp mūsų –
dar žmogiškų gyvūnų
pamiršti
trupa jūsų biustai
tai lietaus erozija
man nebylias lūpas
trūkinėjimas raižo
jums tinka o man
nesvarbu nes jūsų
kontūrai dyla
užčiuopiu grumstus
nebeliečiu patys suyra
iš lėto be vėjo
smėliu pabirę
išnyksta man biustai
dabar kažkur
transcendentiniai
gal kada rasiu nuotraukoj
nes gatvėj nebepažinčiau
tikiuosi biustais kiti
mintyse nepavirs
o kur jūs dabar man
nesvarbu nes jūsų
kontūrai nudilo
vienkartinis
vienkartinis.
kaip išsipildęs noras
kurį pamiršau
vienkartinis.
juokas sudžiūvęs
vasaros žiemoj
vienkartinis.
kalbantis žvilgsnis
bandžiau
neleisti nukristi
nes akys ieškojo
klausimų atsakymams
apakusioj tavo būty
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą