Savo mintimis nusikeliu į 1900 metus. Klaipėdoje tuo laiku buvo pastatyta siaurojo geležinkelio stotis, kuri yra išlikusi iki šiol, tik atrestauruota. Tais pačiais amžiaus pradžios metais siaurojo geležinkelio bėgiai buvo nutiesti į kai kurias miesto įmones bei fabrikus: dujų, celiuliozės fabriką, skerdyklą, užmiesčio dvarus, kaimo gyvenvietes.
Dvaro savininkams ir kaime gyvenantiems ūkininkams tai buvo labai patogu. Kasdien atvažiuojančiame traukinyje galėdavai sukrauti į vagonus grūdus ar kitas prekes, kurios būdavo nuvežamos į miestą ir parduodamos. Reikia paminėti, jog siaurasis geležinkelis ėjo ir per kurortines vietas, iš Melnragės per Memelį į Smeltę. Mieste veikė ir tuometinis tramvajus, bet siaurabėgis taip pat buvo puikiai įsitvirtinusi susisiekimo priemonė.
Kiek prisimenu iš savo draugų garvežių pasakojimų, Klaipėdos siaurųjų geležinkelių bendrovė buvo nutiesusi bėgius į Pėžaičius, turėjo atšaką iš Dovilų iki Laugalių. Iš Klemiškės su siauruoju geležinkeliu būdavo galima nuvykti ir į Plikius, tai mena dar išlikęs tiltelis per upelį dabartinėje Klemiškės gatvėje.
Dar eidami visą maršrutą iš Dovilų iki Pėžaičių žmonės gali pamatyti geros būklės siauruko pylimą ir akmeninio tilto liekanas, kurios byloja apie tuomet čia buvusį siaurąjį geležinkelį. Arkinis tiltukas yra išlikęs Doviluose, kurį Dovilų seniūnija nori atrestauruoti ir taip įamžinti seniau per jį ėjusį siaurąjį geležinkelį.
Siauruoju geležinkeliu važinėjantys mano draugai buvo šiek tiek mažesni už didžiuosius puškorius ir juos vadinau garvežiukais. Jie būdavo varomi anglimi ar malkomis kaip ir aš, platesnių bėgių garvežys. Siauruku važinėjantys garvežiai nebuvo labai greiti: vieni išvystydavo 15 km/h greitį, kiti 40 km/h. Tai priklausė nuo gamintojo ir galingumo.
Memelio siaurasis geležinkelis buvo labai reikalinga susisiekimo priemonė. Ir pelninga -per metus uždirbdavo 16 563 markių. Karo metais siaurukas buvo perduotas bendrovei ,,Stadtische Werke Memel AG“. Po karo, deja, siaurukas nebeveikė ir buvo išardytas.
Liūdni laikai garvežiams, net nepriklausomai, ar jie riedėjo siaurais, ar plačiais bėgiais, buvo ir okupavus Sovietų Sąjungai Lietuvą. Kartu su kitais metalo broliais tempiant galybę gyvulinių vagonų teko tremti žmones į Sibirą ar į kitas sunkiai išgyvenamas vietas. Mačiau, kaip maži ir seni, sveiki ir ligoti būdavo grūdami į medinius, aklinai tamsius gyvulinius vagonus. Ir, kai turėdavau vežti šešias savaites be gryno oro nekaltus žmones, man būdavo labai skaudu.
Teko tremti ir vieną tokią gražiai piešti mokančią mergaitę su mama bei mažuoju broliuku. Tos pačios mergaitės išgyvenimus tremtyje aprašė Rūta Šepetys romane „Tarp pilkų debesų“. Lina buvo užsispyrusi mergina, nepasidavė gyvenimo negandoms, atšiauriam Altajaus vėjui, nepalūžo net matydama mirštančius žmones.
Galvoju, jai padėjo piešimas - piešė viską, ką aplink matė, priešus - kaip velnio apsėstas, nežmoniškas būtybes. Man taip pat teko matyti, kaip mirusiųjų kūnai iš vagonų buvo išmetami į griovį. Rūta Šepetys romane rašė: „Kaskart, traukiniui pajudėjus, po savęs palikdavome negyvėliais nusėstas šalikeles.“ Tai skaudi, tragiška praeitis, kurios nereikia pamiršti. Pamiršta istorija gali pasikartoti ir pasikartoti dar skaudžiau.
Todėl dabar, stovėdamas kaip garvežio eksponatas, turiu daug laiko pamąstymams: ar žmonės pamena, ką nors apie Memelio siaurąjį geležinkelį? Kur jis buvo nutiestas? Kam jis buvo naudojamas? Ar mena sunkius laikus, kai buvo pamintas žmogiškumas? Ar..?
Garvežiui prabilti padėjo Domantas Kinčius, I a klasė, „Aukuro“ gimnazija
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą