Kaip priimamas visuomenėje atviras žmogus? A.Kamiu, V. Mykolaitis-Putinas

Taigi, visuomenė yra pratusi atstumti išskirtines asmenybes, o priežasčių tapti atstumtam yra įvairių: fizinės ir psichinės negalios, netradicinė seksualinė orientacija ar atvirumas. Žvelgiant praeitį, galima pastebėti tendenciją, kad atviras žmogus būdavo ir nesuprastas, atstumtas, maištingas. Kita vertus, šiuolaikiniame pasaulyje po truputį yra skatinama būti savimi, parodyti savo originalumą ir išskirtinumą. Vis dėlto verta svarstyti, kiek visuomenei yra priimtinas atvirumas ir kaip ji vertina tokį žmogų.

Visų pirma, žmogus, būdamas bendruomenės dalimi, dažnai jaučiasi suvaržytas, nes jo laisvę būti savimi riboja tam tikri socialiniai rėmai (stereotipai), nerašytos taisyklės. Neretai visuomenė siekia visus jos narius įsprausti į Prokrusto lovą- niveliuoti- ir bet kurį žmogų, kuris išsiskiria, ji siekia atstumti, pažeminti ar net nubausti. Galima teigti, kad kitoks, išskirtinis, žmogus bendruomenėje yra priimamas neigiamai. Ši tema yra pristatoma žymaus XX a. vidurio egzistencialisto A. Kamiu kūryboje. Romano „Svetimas“ pagrindinis herojus – Merso - yra atviras žmogus, kuris nebijo parodyti, jog yra abejingas viskam, išskyrus tiesą. Nors daugeliui Merso atrodo amoralus, iš tikrųjų jis yra nuoširdus, vengia meluoti ir atvirai parodo, jog jis gyvena taip, kaip jam patogiau. Deja, visuomenė jį atstumia, nes Merso elgiasi kitaip nei kiti, laužo nerašytas taisykles. Tačiau visi, kaip ir Merso, gyvename taip, kaip mums patogiau. Taigi Merso yra atstumiamas žmonių dė1 savo atvirumo. Tačiau jis yra ne tik atstumiamas, bet ir nubaudžiamas. Romano absurdiškumas - Merso nužudo arabą, tačiau teisme yra nuteisiamas mirti už abejingumą, neva morališkai nužudytą motiną, nes „laidojo motiną, turėdamas nusikaltėlio širdį“. Kaip bebūtų gaila, visuomenės nenoras priimti išskirtinius žmones į bendruomenę aktualus ir šiandien. Pats A. Kamiu yra pasakęs, kad mes meluojame kasdien, joj „galėtume savo gyvenimą padaryti paprastesnį“. Tai tiesa: mes meluojame sau ir kitiems, kad nuoširdžiai dėl ko nors liūdime ar džiaugiamės, kad rūpinamės kitais, nors iš tiesų taip norime pasirodyti geresni, nei esame iš tikrųjų. Moderniojoje visuomenėje yra taip stipriai įsišaknijęs požiūris, kad turime laikytis visiems priimtino įvaizdžio, kad bijome kalbėtis apie savo problemas ir jausmus. Tai rodo ir vis nemažėjantis savižudybių skaičius, nes kai kurie mieliau pasirenka mirtį, o ne gyvenimą smerkiančioje ir riboto požiūrio visuomenėje. Vadinasi, žmogus yra ribojamas aplinkinių ir, jei jis atsisako laikytis nerašytų bendruomenės taisyklių, yra pasmerkiamas atskirčiai ar kitokiai bausmei.

Antra vertus, kai kurie platesnio akiračio žmonės sugeba priimti kitus tokius, kokie jie yra. Žinoma, tokie žmonės sudaro mažumą, tačiau jų buvimas neįkainojamas. Empatiški žmonės kitiems įrodo, kad jų išskirtinumas (šiuo atveju- atvirumas) nėra yda. Atvirumo ir tolerantiškumo tema yra aptariama XX a. pirmos pusės modernisto V. Mykolaičio- Putino psichologiniame romane „Altorių šešėly“. Tarp romano autoriaus ir pagrindinio veikėjo Liudo Vasario galima įžvelgti panašumą: dar mokydamasis Seinų kunigų seminarijoje, pradeda rašyti eilėraščius. Profesoriaudamas Kauno Vytauto Didžiojo universitete, rašytojas išgyvena lūžį: nusprendęs pasitraukti (500 ž.) iš kunigų luomo, pereina dirbti iš Teologijos fakulteto į Humanitarinių mokslų fakultetą. 1933 metais išleidžia garsųjį romaną „Altorių šešėly“, norėdamas atvirai pristatyti žmogaus kovą su savimi ir patirtas abejones, nes ,jausmai stačiai sprogdino krūtinę“. Romano protagonistas Liudas Vasaris stengiasi savy suderinti kunigą ir poetą. Jis ilgus seminarijos metus bijo atsiverti net patiems artimiausiems žmonėms - tėvams, bijo pasmerkimo, gėdos ir kuo toliau, tuo labiau „traukiasi j savo lukštą“, darosi uždaresnis. Šiek tiek drąsiau ir atviriau elgiasi dirbdamas Kalnynuose: lankosi dvare, nors ir jaučia priešišką aplinkos nusiteikimą. Dar atviresnis jis tampa grįžęs į tėvynę po mokslų Europoje - nesibijo reikštis kaip kūrėjas, dalyvauja kūrybiniuose vakaruose, nevilki sutanos, atsisako vesti mišias ir vengia bendrauti su kunigais. Priverstas aiškintis vyskupui, kalbėdamas su vienuoliu Severinu, jis atvirai išsako, kad nebenori meluoti nei sau, nei kitiems - jei negali būti geras kunigas, tai nori būti doras žmogus. Be abejo, jis sulaukia kunigą luomo pasipriešinimo ir net kai kurių pasauliečių, pažįstamų (pvz., Indrulio) patyčių. Tačiau atsiranda ir žmonių, kurie jį supranta. Ryškiausias pavyzdys - Auksė Gražulytė, Vasario mylimoji, ir jos tėvas. Jie niekada nematė Liudo, vilkinčio sutaną - jie pažinojo jauną vyrą, poetą. Auksė suprato jo kūrybą, tad tapo artima siela ir „visų painiavų į išsivadavimą vedamąja gija“. Vadinasi, dažniausiai nedidelė visuomenės dalis sugeba tolerantiškai pažvelgti į kitų išskirtinumus ir tai paskatina išlikti savimi ir siekti tikslų.

Apibendrindama galiu pasakyti, kad žmonijai reikia žūtbūt mokytis tolerancijos. Mes negalime atstumti žmonių,

kurie yra išskirtiniai, nebijo atvirauti ar gyventi taip, kaip jiems patogiau. Taip negatyviai vertindami kitoniškas asmenybes, galime prarasti didžius protus, jautrias sielas. Tačiau svarstant, kiek visuomenei yra priimtinas atvirumas, nejučia prisimenu Imanuelio Kanto sentenciją: „Žmonės bėgtų vienas nuo kito, jei nuolat matytų vienas kitą visiškai tokius, kokie jie yra.“ Tolerancija, kaip ir kantrybė, turi ribas, tad galbūt nereikėtų visko atvirai rodyti visuomenei - kai kurias mintis vertėtų pasilikti sau.