Kokios galimybės mažai tautai išlikti žinomai globaliame pasaulyje?

Lietuvių tauta ir istorija garsi savo kovomis už nepriklausomybę, laisvę ir tautos savitumą, ar tai būtų pagonių baltų kovos prieš kryžiuočius, Mažosios Lietuvos lietuvių kova prieš germanizaciją, lietuvių priešinimasis sulenkėjimui bei rusinimui tautinio atgimimo laikotarpiu, rezistencija prieš nacistinę, rusų okupaciją . Tačiau šiomis dienomis lietuviai susiduria su nauja, iki šiol nematyta užduotimi. Pasauliui tampant vis labiau globaliam, kultūriniams ir ekonominiams ryšiams tarp valstybių vis stiprėjant, kyla pavojus, jog su pasaulio gigantėmis palyginus smulki lietuvių tauta gali būti pamiršta, paminta ir nustumta į šalį stipresnių globalių kultūros srovių. Tad kokios galimybės mažai tautai išlikti žinomai globaliame pasaulyje?

Visų pirma, norint išlikti neužmirštai mažai tautai reikia garsinti save pasaulyje kultūriniais, moksliniais darbais, išskirtinumu. Mokslininkai, sportininkai, dailininkai, muzikantai, rašytojai ir kiti kūrėjai garsina savo gimtąją šalį, parodo, jog ji yra ne prastesnė už kitas, gyventojais gausesnes šalis, kelia savo gimtosios šalies tarptautinį prestižą. Maža tauta nebus plačiai žinoma, jeigu ji negali didžiuotis jos sūnų pasiekimais pasaulyje ir prisidėjimo prie visos žmonijos tobulėjimo mokslo, sporto, meno srityse.

Dar Renesanso laikotarpiu tokie kūrėjai, kaip J. Radvanas, M. Husovianas, M. Sarbievijus savo darbuose aprašė Lietuvą, žinia apie jų gimtinę pasiekė tolimiausius Europos kraštus, Husoviano kūrinys „Giesmė apie stumbrą" buvo skirtas net popiežiui. Siekis garsinti savo šalį žygdarbiais neišnyko ir vėlesniais laikais - tereikia prisiminti Dariaus ir Girėno iki tol tolimiausią skrydį lėktuvu per Atlantą.

Arba kaip Lietuvos krepšinio legenda Arvydas Sabonis savo ruožtu garsino Lietuvą užsienyje, demonstraduomas savo meistriškumą didžiausioje ir stipriausioje pasaulio krepšinio lygoje. Tai parodo, jog net maža tauta, kaip lietuviai, gali rungtis su pasaulio gigantėmis lygiose ir teisingose varžybose.

A. Sabonio pėdomis seka, jo Lietuvos garsinimą tęsia ir jo sūnus, Domantas Sabonis, bei kitos žvaigždės, pavyzdžiui, Jonas Valančiūnas. štai lietuviškos kilmės amerikietė, buvusi mišrių kovos menų moterų čempionė Rose Namajunas savo interviu „fightclub.lt" portalui teigė, jog didžiuojasi turinti tokią kilmę, teigia, jog „Lietuva yra labai graži ir unikali šalis, pilna talentingų žmonių, apie ją turi žinoti kuo daugiau žmonių" . Taigi maža tauta gali tapti garsi savo atletais, mokslininkais ir menininkais.

Kita vertus, mažos tautos pastangos išlikti žinomai pasaulyje kartais gali tapti perdėtos, neatitinkančios realybės. Žinoma, noras garsinti savo kraštą yra kilnus ir gražus, tačiau kartais, norint išarsinti savo kraštą, imama savintis kitų tautų didvyrius ar pasiekimus ar kurti melagingus istorijos epizodus. Aktualus šių dienų pavyzdys - kai kurių lietuvių, lenkų ir gudų besąlygiškas noras pasisavinti Adomą Mickevičių, priskirti jį išimtinai savo tautai, kai iš tiesų pats kūrėjas buvo mišrios kultūros.

Tokias perdėtas pastangas savo pjesėje „Madagaskaras" puikiai pašiepia prozininkas, dramaturgas, žurnalistas, teatro ir kino režisierius Marius lvaškevičius. Kūrinyje pagrindinis veikėjas Kazimieras Pokštas mano, jog Lietuva ir lietuvių tauta dėl nepalankios geografinės pozicijos bei agresyvių kaimynių išnyks. Tam, kad ją išsaugoti Pokštas pasiruošęs visą tautą perkelti į Madagaskaro salą.

Autorius nemenkina Pokšto tėvynės meilės, tačiau ironizuoja jo absurdišką idėją. Kitas pjesės veikėjas, Lietuvos ambasadorius Prancūzijoje Oskaras, iškelia nerealią ir kvailoką lietuvių kilmės iš mistinės Atlantidos teoriją, ir taip autorius pašiepia praeities bandymus kildinti lietuvius iš romėnų, norą prilygti kitoms tautoms. Taigi mažos tautos siekiai išlikti žinoma kartais gali būti naivūs ir bereikšmiai, o žvelgiant iš išorės - juokingi.

Baigiant reiktų pasakyti, jog maža tauta turi nemažai galimybių išlikti žinoma globaliame pasaulyje - ją garsina talentingi, ambicingi, gabūs žmonės. Vis dėlto, kaip mano M. lvaškevičius, savo tautos nereikia pernelyg idealizuoti, nereikia perdėtai sureikšminti ir tautos pasiekimų - jie yra tokie, kokie yra. Didžiuotis ir plėsti žinią apie savo šalį gali kiekvienas, tačiau perlenkus lazdą gresia išjuokimas.