Požiūris į svajotoją literatūroje (J. Biliūnas, M. Ivaškevičius)

Viena vertus, į juos žvelgiama kaip į savotiškus tinginius, be jokios naudos švaistančius laiką, kita vertus — kaip į tuos, kurie savo svajonėmis gali keisti net kitų žmonių gyvenimus. XIX a. pab.-XX a. pr. lietuvių novelistas Jonas Biliūnas savo kūryboje atskleidžia romantiškai idealistinį požiūrį į tą, kuris turi svajonių, o šių dienų modernistas Marius Ivaškevičius, nors ir kalba apie idealistinį patriotizmą, tačiau jo žvilgsnyje jaučiama švelni ironija, o kartais net pašaipa.

Lyrinės prozos pradininkas Lietuvoje Jonas Biliūnas savo kūriniuose atskleidė idealistinį ir romantizuotą požiūrį j svajotoją ir jo troškimus. Tokiam novelisto požiūriui įtakos turėjo ir to meto politinė situacija Lietuvoje, nes tauta dar tik vadavosi iš carinės Rusijos priespaudos, uždrausta spauda lotyniškais rašmenimis skatino priešintis rusinimui, siekti žodžio laisvės. Tad nekeista, kad ir rašytojas, dar būdamas studentas, įsitraukia į įvairias jaunimo demonstracijas, dėl to vėliau net pašalinamas iš universiteto. Išliejęs grauduį| dėl savo tėvynės vargų, jau pats sunkiai sirgdamas parašo alegorinę pasaką „Laimės žiburys”, kurioje idealizuoja aukos visuomenei prasmingumą ir netiesiogiai išsako savo požiūrį į tuos, kurie žmonių svajonę tapti laimingiems paverčia realybe. Kūrinyje sudėtos rašytojo ir to meto žmonių viltys, kad šviesus žmogaus protas kaip pasklidęs alegorinis žiburys sunaikins nelaisvę, o su ja grius ir moralė, paremta žmogaus neapykanta žmogui, laimė įsiviešpataus pasaulyje, kai visi suvoks žmogaus vertę, o tarpusavio santykius grįs abipuse pagarba. Turbūt dėl šios priežasties apsakyme laimės siekis yra idealizuojamas ir iškeliamas svarbiau už pačias aukas, iš kurių susiformuoja antrasis kalnas. Į tuos „svajotojus”, besiaukojančius ir lipančius į kalną nežiūrint į tai, kad reikia kopti jau per kitų kūnus, žvelgiama kaip į prometėjus, siekiančius atnešti žmonėms šviesą, nors į tuos drąsuolius žiūrinti minia jiems ir nepritaria. Galima netgi teigti, jog tai buvo XX a. pradžios pažangaus galvojimo vizija. Taigi, J. Biliūnas ne tik savo gyvenimu, bet ir savo kūriniais atskleidė idealizuotą požiūrį į svajotojus, žmones, kurie tokiomis sunkiomis aplinkybėmis siekė laimės, laisvės, geresnio gyvenimo.

O štai šiuolaikinės literatūros atstovo Mariaus Ivaškevičiaus požiūris į svajotoją yra priešingas nei XX amžiaus pradžios rašytojo Jono Biliūno. Jis vaizduoja svajotojus ironiškai ar net pašaipiai- šiuolaikiškas, modernus žvilgsnis. Jo noras priklausyti dideliam pasauliui buvo toks didelis, kad, vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o jam sulaukus pilnametystės, pirmoms galimybėms pasitaikius, kaip pats sako, „išdūmė pamatyti pasaulio”. Netikėtai atsivėręs pasaulis parodė ir kitą gyvenimo pusę, turbūt dėl to jo kūryboje atsirado toks kritiškas požiūris į Lietuvos istoriją, į tautinę savimonę, o į svajotojus — ironiškas. Vienoje iš garsiausių savo pjesių „Madagaskaras” rašytojas pagrindine figūra pasirenka vieną originaliausių XX a. pradžios lietuvių asmenybių — geopolitiką, keliautoją ir visuomenės veikėją Kazį Pakštą, vadintą „lietuvių Ciceronu”. Suprasdamas, kad lietuvių tautai bus per sunku nugalėti galingą SSRS priespaudą, jis numatė Afrikos salą, kaip „atsarginę” tėvynę. Pjesėje Pakštas, virtęs Pokštu siekia įgyvendinti savo utopinę svajonę perkelti Lietuvą į Madagaskarą, o žodžiais „Atsisukit veidu į jūrą” skatina išsivaduoti iš įvairių ideologinių, psichologinių gniaužtų. Šia beprotiška idėja jis taip įtiki, kad ima apie tai svarstyti kaip apie rimčiausią projektą. Dar vienas ryškus svajotojo pavyzdys - Salė, kurios prototipas yra romantinės pasaulėjautos poetė Salomėja Nėris. Salė trokšta paprastos meilės, tačiau nesulaukia jos gimtinėje, todėl susižavi komunizmo idėjom ir yra tų pačių komunistų išvežama į Maskvą, o jos kraičiu tampa visa tauta. Čia Salės svajonės baigiasi, o jos mirties momentas sutapatinamas su Lietuvos Nepriklausomybės praradimu. Pjesės finale herojai suvokia, jog jų kartos idealizmas ir didžiosios idėjos istorijoje išliks tik kaip liūdnas utopinis pokštas. Taigi, Mariaus lvaškevičiaus pjesėje „Madagaskaras” į veikėjus, įtikėjusius savo idėjomis, savo absurdiškomis vizijomis, žvelgiama su švelnia ironija, jau žinant, kad jų svajonėms nelemta išsipildyti.

Apibendrinama galiu teigti, jog svajotojo paveikslas yra dažnas lietuvių literatūroje. Tačiau akivaizdu, jog skirtingų laikotarpių rašytojai vaizduoja svajotojus skirtingai. Ir tai priklauso dažniausiai nuo to, kuriuo metu kūrėjas gyvena, kokios jis yra pasaulėžiūros. Jonas Biliūnas maksimalistiškai idealizuoja svajotojus ir jų siekius, o Marius Ivaškevičius žiūri j svajotus ironiškai, nors jų idėjos iš tiesų yra nuostabios.