Kaip prieš bet kokį svarbų darbą, rezultatą, pasirodymą reikia generalinės repeticijos. Puikiu brandos rašinio pasibandymu gali tapti ir LIETUVIŲ KALBOS IR LITERATŪROS KALBĖJIMO ĮSKAITA, žinoma, jei paplušėsi pats/pati. Ir nors įskaitos įvertinimas beveik neturi jokios įtakos skaičiuojant stojamąjį konkursinį balą, visgi verta ne kokį nors tekstelį parsisiųsdinti iš visokių „potemių.lt", o pasiryžti, suplanuoti ir parašyti iš esmės eilinį rašinį, tik kiek ilgesnį.
Tad kai jau sumąstysi, kokia tema ir kokiais kūriniais remdamasi(s)nori rašyti, tai šį pasirinkimą pristatyk savo mokytojui. Lietuvių kalbos ir literatūros kalbėjimo įskaitą kiekviena ugdymo įstaiga gali vykdyti skirtingu laiku nuo 2020 - 02 - 25 iki 2020 - 04 - 20.
Tarkim, jei norėtum palukštenti SIZIFO MITO INTERPRETACIJOS LITERATŪROJE kietą riešutėlį ( beje, galima susigalvoti ir lengvesnių temų, tai A. Kamiu, A. Škėmos ir Just. Marcinkevičiaus kūriniai tikrai tiktų. Trys autoriai - trys teiginiai - trys rašinio (kalbos) dalys. Čia jau ir PLANAS! Na gerai, dar ne visai, dar gali reikėti (priklausomai nuo kiekvienos ugdymo įstaigos lietuvių kalbos mokytojų susitarimo) titulinio puslapio, įžangos tezės, pabaigos/pagrindinės minties, naudotos literatūros sąrašo...
Tačiau trumpiausias galimo plano variantas galėtų būti toks:
1. TEIGINYS. XX a. vidurio katastrofų literatūros atstovo A. Kamiu kūryboje Sizifas interpretuojamas kaip absurdo herojus, džiaugsmingai susitaikęs su gyvenimo beprasmybe. Būtent tai ir yra jo kova, maištas ir pergalė.
A) ARGUMENTAS. Savo filosofinėje esė „Sizifo mitas" akmens ridenimo į kalną motyvą rašytojas aiškina kaip didžiausią asmens gyvenimo prasmę ir tai kankinį Sizifą leidžia įsivaizduoti kaip laimingą.
B ) ARGUMENTAS. Romane „Svetimas" pagrindinis veikėjas Merso, kurio įprastinė kasdienybė tampa absurdiška tragedija, artimas Sizifui tuo, jog be jokio heroizmo, būdamas tikras savimi ir net laimingas sutinka mirti už savo tiesą.
2. TEIGINYS. Lietuvių išeivijos atstovo A. Škėmos romane „Balta drobulė" nedarni XX a. vidurio modernaus žmogaus būtis interpretuojama kaip egzistencijos absurdas. Tokia savivoka glaudžiai susijusi su antikinio mito apie Sizifą idėja.
A) ARGUMENTAS. Romano pagrindinis veikėjas Antanas Škėma save vadina absurdo žmogumi ir Sizifu, ridenančiu akmenį į kalno viršūnę.
B ) ARGUMENTAS. Prozininko A. Škėmos romanui būdingos įvairios ironijos apraiškos liudija žmogaus orumą laisvai, be baimės, be iliuzijų kaip Sizifui priimti realybės beprasmybę ir juoktis iš viso to.
3. TEIGINYS. XX a. antrosios pusės lietuvių poeto, dramaturgo Just. Marcinkevičiaus kūryboje antikinis mitas interpretuojamas labiau tradiciškai nei moderniai.
A) ARGUMENTAS. Pagrindinis poetinės dramos ,,Mažvydas" veikėjas, pirmosios lietuviškos knygos autorius, istorinė asmenybė Martynas Mažvydas lietuviškų religinių tekstų rašymą vadina sunkiu, nepabaigiamu ir netgi beprasmiu- tai yra Sizifo darbu.
B ) Just. Marcinkevičiaus publicistikoje ir eseistikoje valstybės laisvės kūrimas(is) suprantamas kaip tęstinis, neturintis pabaigos darbas, susijęs su kiekvienu jos piliečiu.
PAGRINDINĖ MINTIS. Senovės graikų mitų personažo Sizifo istoriją ne tik tradiciškai, bet ir laisvai bei originaliai apmąstė skirtingų kultūrinių epochų filosofai ir rašytojai, savo interpretaciją siedami su gyvenamojo laikotarpio žmonių gyvenimo patirtimi bei aktualijomis.
Štai jums ir planas.
Ne pačią lengviausią kalbėjimo temą, kaip pavyzdį, parinkau tikslingai: nuleisti kartelę iki žemumų būtų nepagarba žmogui.
Taigi nenuleisk tos kartelės pirmiausia sau ir į šį darbą kibk siekdamas pastiprinti savo mokėjimo mokytis bei asmenines kompetencijas.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą