Susitikime prie Mačernio...

Susitikime prie Mačernio...

Ruduo man siejasi ne su krentančiais lapais... Ruduo man yra buvimas mokytoja ir su mokytojais ir buvimas su Vytautu Mačerniu, žuvusiu po rudenėjančiu Žemaičių Kalvarijos dangum. Tas buvimas prasidėjo seniai.

Prieš dvi dešimtis suvirš metų Vytautas Mačernis man, Sedos vidurinėje mokykloje pradėjusiai dirbti lituanistei, pirmiausia buvo kerintis atradimas. Su jaunatvišku spirgėjimu įsitraukiau į tuomet Sedos mokyklai vadovavusios direktorės Genoveitos Gricienės suorganizuotą misiją – įprasminti Poeto gyvenimo vietas Jo gimtojoje Šarnelėje. Akmens plokštėmis, vėliau tarsi susiliejusiomis su žemės plokštuma, buvo pažymėti Jo laukai ir kalvos. Taip ir keliaudavome tuo keliu, skaitydami Vizijas, vesdami ten mokinius, vaikus ir savo tėvus, kviesdami svečius.

https://www.ve.lt/uploads/img/banners/srtfondas.gif

Taip ir verdavosi pasaulio grožis per Žemaitijos kalnus, per eglynus, tyvuliuojantį ežerėlį, per vaizdą, čia pat spalvinamą poetiniu žodžiu. Gražiausios kelionės vykdavo rudenį, Poeto žūties dieną, per Šarnelės laukus ir kalvas vedant žvilgsnį, sustojus prie kapo ir dar kartą apmąsčius tragišką žmogaus ir kūrėjo lemtį. Iki šiol tas keliones vadinu Atlaidais, dažnai lankausi, kitus tuo keliu vedu, nes pasidarai atsakingas už tai, ką sukuri... Štai tokiu neįprastu būdu mylimas poetas mane suvedė su įdomiais žmonėmis, su asmenybėmis. Už tai dėkoju Mokytojams, kelio pradžioje sudėliojusiems ženklus, kurlink eiti, kaip kitus vesti ir vestis...

Vėliau, V. Mačernis man atvėrė dvasinės giminystės sampratą –tarsi seserimi tampa kolegė, kuriai Poeto kūryba taip artima kaip ir man, giminėmis lieka žmonės, apmąstantys tragišką Jo lemtį, vaikščioję tais pačiais takais. Jo eilėraščiai „riša“ žmones – mokinį su mokytoju, ieškantįjį su atradusiuoju... Tas ryšys atsiveria netikėtais pavidalais. Gražiausias to pavyzdys – į mokyklą, kurioje dabar dirbu, atskridęs iš bloknoto išplėštas baltas lapelis. Jo istorija tokia: buvusi mūsų gimnazijos mokinė Vilniuje sutiko profesorę Viktoriją Daujotytę ir paprašė jos parašyti savo buvusiai mokytojai laiškutį. Profesorė neatsisakė ir tuo tame lapelyje pasidžiaugė. Jame paminėtas Mačernis. Nors tai įvyko prieš keletą metų, man iki šiol šis atvejis lieka gražiausiu liudijimu to, kad tik mokytojas geba sukurti ryšį su jaunu žmogumi per žodį, per kalbą, per tai, kas paveiku, gyva, tikra. Tik mokytojas jauno žmogaus kelio pradžioje geba sudėlioti prasmingus ženklus, į pasaulį moko žvelgti prasmės akimis, o per literatūros pamokas duoda raktą į tikrumą, vertę, gelmę. Kai sukuriamas toks ilgam išliekantis santykis tarp mokytojo ir mokinio, ir yra svarbiausia, o visa kita turėtų būti tik detalės.

Kai per poezijos prasmes ir burtus išmoksti susikurti santykį su pasauliu, savimi ir kitais, buvimas rudenį tampa šviesesnis ir skaidresnis, viltingesnis. Mums visiems rudenį – ir švenčiant, ir kasdienybėje, ir mokykloje, ir išėjus iš jos – tenka būti kartu: susitikime prie Mačernio. O visa kita – tik detalės...

Raktažodžiai
Sidebar placeholder