- Ar tas modelis būtų teisingas, ar galima visas valstybes nares mauti ant to paties kurpalio - juk socialiniai skirtumai tarp valstybių, jų patirties yra didžiuliai? - klausėme Lietuvos prekybos įmonių asociacijos vykdomojo direktoriaus Lauryno VILIMO.
- Tai, kad Europos Parlamento keletas narių atkreipė dėmesį į problemą, dar nereiškia, kad visų šalių narių pozicija yra vienoda. Gerai, kad kai kurie Parlamento nariai tą klausimą kelia, kad yra pradžia diskusijai, ir tai paskatintų tas valstybes, kurios nevykdo tokios aktyvios maisto paramos nepasiturintiems politikos. Į prekybos vietas dėmesys atkreiptas todėl, kad iš jų yra paprasčiausia paskirstyti maistą labdaros teikėjams. Taip bent galvojama, kad lengviausia, bet realybė yra kitokia. Labdaros organizacijoms susirinkti maistą per prekybos tinklus, turinčius šimtus tūkstančių parduotuvių per visą Europą, yra labai sunkus ir brangus procesas. Per brangus. Prie paramos maistu savo žmonėms savo šalyje gali prisidėti gamintojai. Visi klausimai yra atviri, diskutuotini, o numatyti visoms šalims vieną modelį būtų neefektyvu ir nelabai protinga. Kiekviena šalis turi savo patirtį, nusistovėjusias tvarkas. Norint spręsti problemą, pasižiūrėta labai paviršutiniškai ir populistiškai. Negalima sakyti, kad visiems reikia daryti taip ir taip. Klausimas tikrai yra daug gilesnis ir sprendimas, kaip pasiekti tą tikslą, turėtų būti gerai apsvarstytas. Europos Parlamentas turėtų nubrėžti gaires, o kiekviena šalis turėtų apsispręsti, kaip tą planą įgyvendinti. Tų gairių gali reikėti, ir kada tam yra atėjęs laikas, rodo išmetamo maisto kiekiai, kurie tikrai yra dideli. Neabejoju, kad tiek rinka, tiek gamintojai, tiek prekybininkai, vartotojai gali padaryti išvadas, kad tinkamo vartoti maisto švaistymas mažėtų.
- Europos Komisija piktinasi, kad Europos Sąjungoje maisto išmetimas per metus siekia apie 89 mln. tonų, arba 179 kg vienam žmogui. Tuo metu kas penktas gyvena žemiau sąlyginės skurdo ribos, o nuo maisto labdaros priklausomų yra gerokai daugiau. Kaip įmanoma tiek daug maisto iššvaistyti?
- Maisto švaistymas susidaro keliose vietose. Pirmiausia toje grandinėje yra maisto gamintojas. Maistas gali būti išmetamas dėl neefektyvaus gamybos proceso. Prekybos vietose neparduodamas maistas negali keliauti žmonėms tiesiai į rankas dėl to, kad teisės aktai to neleidžia. Jis pakliūva į rankas organizacijoms, kurios jį skirsto. Kitas dalykas - kad maistas negali patekti žmonėms, kai pasibaigia jo galiojimo terminas. Jeigu maistas negali atitekti naudotojui, kol dar yra laikas nepasibaigęs, jis geriau utilizuojamas. Nemažai iššvaistomo maisto susidaro namų ūkiuose, kai žmonės prisiperka maisto, jo nesunaudoja, o paskui jį išmeta.
- Daugiausia maisto išmeta didžiosios ES valstybės, o Lietuva tarp jų atrodo kukliau. Ir vis dėlto, remiantis statistika, kasmet kiekvienam lietuviui tenka 170 kg iššvaistomų maisto produktų. Iš kur tokie skaičiai? Juk retas lietuvis sutiktų per metus į atliekas išmetęs tiek daug naudoti tinkamo maisto.
- Nežinau, kiek maisto išmeta gamintojai, kiek namų ūkiai išmeta maisto, bet mūsų prekybos sektorius tą problemą sprendžia labai gerai. Utilizuoti maisto atiduodama absoliučiai minimaliai. Ir tik tada, kai pagal galiojančius mūsų teisės aktus jis negali būti niekam perduotas ir kelia riziką žmonių sveikatai.
- Kaip prekybos centrai elgiasi su besibaigiančio galiojimo maistu?
- Visas besibaigiančio galiojimo maistas perduodamas „Maisto bankui“. Tam tikras kiekis pasibaigusio galiojimo maisto perduodamas gyvūnų prieglaudoms. Gyvūnų globos organizacijos yra labai aktyvios ir jos labai nori tokios paramos. Mūsų organizacija atstovauja labai daug parduotuvių. Visi didieji prekybos tinklai bendradarbiauja su „Maisto banku“, ir tas bendradarbiavimas yra labai geras. Kiekvienais metais perduodamo labdarai maisto kiekiai yra vis didesni. „Maisto bankas“ yra tiesiogiai atsakingas už maisto surinkimą ir perdavimą žmonėms, kuriems jo labiausiai reikia. Prekybos organizacijos asmeniškai žmonių maistu nešelpia. Yra atsakinga organizacija, tarpininkaujanti tarp parduotuvių ir paramos gavėjų, ir ta tvarka yra geriausia. Visame pasaulyje toks modelis veikia.
- Ar ne geriau būtų sumažinti kainas daugiau tų prekių, kurių galiojimo terminas besibaigia, ir leisti jų nusipirkti vargiai gyvenantiems žmonėms, o ne atiduoti labdarai? Juk ne visi vos galą su galu suduriantys pensininkai, didelės šeimos varsto socialinių organizacijų duris ir prašo skirti maisto davinius.
- Prekybos tinklai, išparduodami besibaigiančio, bet ne pasibaigusio galiojimo produktus, iš tiesų atlieka socialinę funkciją. Vieno modelio visiems nepritaikysi, yra daug įvairiausių niuansų, kurie reguliuoja tą modelį.
- Koks, jūsų manymu, turėtų būti tinkamas lietuviškas paramos maistu teikimo modelis? Gal remti reikėtų ne jaunus ir galinčius dirbti, bet nedirbančius, o tik tuos, kurie negali nei pasisėti, nei užsiauginti, pasigaminti, - socialines funkcijas vykdančias ir globos įstaigas?
- Kaip asociacijos atstovas diskutuoti šiuo klausimu nenorėčiau. Yra organizacija, kuri turi savo strategiją, politiką, ir prekybos tinklai negali paveikti, nurodyti, kaip tą maistą išdalinti. Mes prisidedame prie „Maisto banko“ veiklos ir pasitikime jų sprendimu, profesine nuojauta, kaip ir kam tą maistą išdalinti. Būtų naivu sakyti, kad tokių žmonių, kurie nieko nenori dėl savęs padaryti ir tik laukia, kad jais kas nors pasirūpintų, nėra. Tikiu, kad yra žmonių, kurie nori gauti naudą įdėję mažiausiai triūso. Bet kokiu atveju to, kad darbingo amžiaus žmonės nesirūpina savo gerove, mes negalime paveikti, tuo labiau spręsti, ar pelnytai jie gauna paramą maistu. Yra daug situacijų, ir kiekvieno žmogaus situacija skirtinga. Į dūšią neįlįsi, ir mes nežinome, kodėl jis taip daro. Ne kiekvienam juk galima pasakyti: imk tu žemės ir užsiaugink.
Parengta pagal savaitraštį „Respublika“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą