Tačiau valstybinių institucijų atstovai tikina, kad valstybė esą nepaliko žmonių likimo valiai - jie turi galimybę kreiptis į teismą.
"Buvo visiška suirutė"
"2000 metų vasario 24 dieną Klaipėdos dramos teatre pats koncerno "Achemos grupė" prezidentas, dabar jau amžinatilsis Bronislovas Lubys įteikė man atminimo raštą, kad 25 metus dirbau "Klasco". Visus tuos 25 metus dirbau uosto laivyne. Dabar esu pensininkas. Viskas būtų gerai, bet kai "Sodrai" reikėjo pristatyti duomenis apie darbą "Klasco", susidūriau su problema. Gavau atsakymą iš kompanijos - apie darbą 1991 metais nerasta duomenų. Ir "Sodrai" įteikė oficialų raštą - duomenų nerasta. Tris kartus ėjau", - apie savo atvejį, kuris, deja, yra tik vienas iš daugelio, fiksuojamų įvairiose įstaigose ir įmonėse, redakcijai pasakojo klaipėdietis Vytautas Jocys.
Žinia, 1991 m. tokios kompanijos "Klasco" dar nebuvo nė kvapo, vyko didžiulės permainos. Tais pačiais metais rugsėjo 6 d. buvo įregistruota valstybės įmonė Klaipėdos valstybinis jūrų prekybos uostas, kuriai nuo rugsėjo 27 d. vadovauti pradėjo Marijus Eidukevičius. 1995 m. gegužės 3 d. minėtoji valstybės įmonė perregistruota į AB Klaipėdos jūrų krovinių kompaniją ir tik 1999 m. birželį ši bendrovė buvo privatizuota. Tik tada atsirado koncernui "Achemos grupė" priklausanti privati kompanija "Klasco".
Dabartinis "Klasco" generalinis direktorius Audrius Pauža sako, kad visada yra nemalonu, jeigu įmonė negali padėti žmogui. Tačiau tuo, kad tuomečio Jūrų prekybos uosto archyve trūksta V. Jocio duomenų apie visas jo pajamas, komandiruotes ir kursus 1991 metais, esą nereikėtų stebėtis.
"Tai buvo santvarkų virsmo metai, perėjimas nuo vienų taisyklių prie kitų. Dabar kaip nors paaiškinti, kodėl nėra duomenų, kas ir ko neįrašė, neįmanoma, nors visi supranta, kad dabartinė kompanija "Klasco" čia niekuo dėta", - sakė A. Pauža.
M. Eidukevičius, vadovavęs Klaipėdos valstybiniam jūrų prekybos uostui pusantrų metų, sakė neprisimenąs, kad 1991-aisiais būtų iškilęs dokumentų klausimas.
"Įmonėje atsiradau iškart po pučo Maskvoje. Buvo visiška suirutė. Prekybos uostas tais laikais laikėsi gana tvirtai, nors buvo ką tik įvykęs dokininkų streikas, buvo problemų su susivienijimu "Jedinstvo", prasidėjo blokada. Prisimenu, kad kurą dalindavome vos ne po 30 litrų kiekvienam krautuvui. Buvo įvykusi didžiulė avarija - Argentinos laivas "Astra Valentina" trenkėsi į krantinę, kranai ir vagonai sugriuvo į vandenį. Mes areštavome tą laivą, bylinėjomės. Tačiau tokio dalyko, kad būtų dingę kokie nors dokumentai, tikrai neatsimenu.
Gal dar ne viską galėjau suprasti, kas vyksta tame kolektyve, gal kažkas buvo nutikę prieš mane ir nebuvau informuotas. Tada dar vyko revoliucija, viskas keitėsi. Bet po truputį pradėjo atsirasti darbo, tad negalėčiau pasakyti, kad buvo visiškai juodi laikai. Tuo metu buvo sužlugdytos tokios įmonės kaip "Gulbė", "Trinyčiai", "Sirius". Jos buvo "prichvatizuojamos", parceliuojamos ir pakliuvo į juodas rankas. O mes atlaikėme visas pagundas, neleidome prie uosto niekam prikišti rankų. Mūsų didžiausias nuopelnas, kad išsaugojome uostą, ir tuo didžiavomės", - kalbėjo M. Eidukevičius.
Žvejybos archyvo neturi
Klaipėdos valstybinio žvejybos uosto perėmėja, vaizdžiai tariant, yra LKAB "Klaipėdos Smeltė".
"Sovietmečiu žvejybos uoste buvo daug ūkio subjektų - ir Tralerių laivyno bazė, ir Refrižeratorių laivyno bazė, ir taip toliau. Mes esame žvejybos uosto ir "Progreso" teritorijos perėmėjai. "Progresas" turėjo savo, o žvejybos uostas - savo archyvą. Tie du archyvai yra pas mus. Pagal įstatymus privalome turėti netgi dokumentų archyvavimo taisykles, ne tik archyvus. Yra nustatyta, kokie dokumentai, kiek metų turi būti saugomi. Kai sueina terminas, privalu dokumentus atiduoti centriniams archyvams. Archyvo, susijusio su žvejybos laivynu, neturime. Jis atiteko kitiems savininkams", - aiškino "Klaipėdos Smeltės" generalinis direktorius Rimantas Juška.
1991 m. visos sovietinio pavaldumo įmonės buvo perregistruotos ir pateko į Lietuvos jurisdikciją. Tai nutiko ir žvejybos uostui. Iš pradžių buvo AB "Smeltė", tik vėliau atsirado "Klaipėdos Smeltė". Žvejybos uostas buvo privatizuotas 1998 metais, jo akcijas tada įsigijo Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija. Šios bendrovės savininke užsienio kompanija tapo 2008 m.
"Nei potvynių, nei gaisrų, nei vagysčių pas mus nebuvo. Mūsų archyvas nėra elektroninio formato, tai didžiulė patalpa, kurioje laikomos bylos, popierių kalnai. Tik užėjus tuojau čiaudulys ima. Tai - istorinis archyvas, ir mes jį laikysime tiek, kiek tai privalu daryti", - sakė "Klaipėdos Smeltės" vadovas.
Pasak jo, žmonės "Klaipėdos Smeltės" archyve lankosi nedažnai.
Padeda ir "Sodra"
Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos ("Sodros") Klaipėdos teritorinio skyriaus vadovas Valdemaras Anužis, šias pareigas einantis nuo 2008 m. rugsėjo 1 d., teigia, kad ši įstaiga duomenis apie įmonių darbuotojų darbovietes ir gautus atlyginimus turi tik nuo 1994 m. sausio 1 d. Klaipėdos skyrius nėra išimtis.
Pasak jo, daugelio kompanijų dokumentai iki 1994 metų yra dingę, sunaikinti arba netvarkingi, neperduoti į archyvus. Taip nutiko net garsioms ir žinomoms įmonėms, tačiau jų įvardinti "Sodros" skyriaus vadovas nenorėjo.
"Labai daug sumaišties šioje srityje, todėl ir atsirado du pensijos skyrimo variantai - pagal atlyginimą iki 1994 metų ir atlyginimą nuo 1994 metų sausio 1-osios", - sakė V. Anužis.
"Sodra" gali daryti įrašus tik remdamasi patvirtintais dokumentais. Žmogaus pasakymo, kad jis tais metai dirbo ten ir ten, žinoma, neužtenka. Reikalingi tai įrodantys dokumentai, pavyzdžiui, išrašas iš darbo knygelės, pažymos apie gautus atlyginimus.
V. Anužio teigimu, žmonių, kurių dokumentai yra dingę ir kurie "praranda" ne vienerius, o kelerius darbo metus, itin svarbius, kai ateina metas apskaičiuoti pensijas, atsiranda nuolat. Anot jo, vienas būdas susigrąžinti "prarastus" metus - pačiam ieškotis dokumentų buvusiose darbovietėse. Be to, ir "Sodra" nepalieka žmogaus likimo valiai.
"Ir pats žmogus ieško savo dokumentų, ir mes ieškome, siunčiame užklausimus į archyvus, bandome jam padėti, kiek galime, - sakė "Sodros" skyriaus vadovas. - Jeigu nepavyksta nei žmogui, nei "Sodrai" rasti dokumentų, žmogus ir tokiu atveju nelieka be pagalbos - gali ginti savo teises teisme. Jeigu jis tikrai atsimena, kad tokiais ir tokiais metais dirbo tokioje ir tokioje įmonėje, atkuriamas faktas pagal netiesioginius dokumentus - liudininkų parodymus, pagal darbo knygelę, tačiau visa tai sprendžia teismas."
Pasak V. Anužio, žmonės puikiai supranta, kad jeigu nėra pagrindo įrašyti duomenų į bylą, trūksta informacijos, ne "Sodra" kalta, dalyvauja paieškos procese eidami ir į teismą.
"Šiuo atveju teisminis kelias nėra koks nors blogas pavyzdys, tai yra tiesiog problemos sprendimo būdas. Tikrai taip nėra, kad valstybė paliko žmones visai be nieko. Yra problemos sprendimo variantų. Mes vadovaujamės teismų sprendimais. Kad ir kaip būtų, juk žmogus dirbo ne kosmose. Yra ir netiesioginių požymių, kad jis kažkur dirbo. Teismuose žmonės pristato net laikraščių iškarpas, kaip įrodymus, kad jie tikrai dirbo tokioje įstaigoje. Bet mes tų įrodymų nenagrinėjame, mes priimame tik tuos dokumentus, kurie yra numatyti teisės aktų ir mūsų vidaus taisyklėse. Tik tais dokumentais mes remiamės apskaičiuodami pensiją", - teigė "Sodros" skyriaus vadovas.
Svarbus menkiausias įrašas
V. Anužis sakė, kad tokių atvejų, kai žmonės kreipiasi į teismą, yra labai daug.
"Žinoma, ne kiekvienu atveju sprendimas būna teigiamas, tačiau teismas, išnagrinėjęs visą turimą medžiagą, priima sprendimą. Kai mes gauname teismo nutartį, jau turime teisinį pagrindą tuos metus įtraukti į žmogaus darbo stažą", - sakė jis.
Paklaustas, ką patartų žmonėms, kuriems artėja pensija, "Sodros" skyriaus vadovas atsakė: "Teismas turėtų būti paskutinis žingsnis. Pirmiausia patarčiau ieškoti dokumentų archyvuose - ir miesto, ir respublikiniuose. Jie priima įmonių dokumentus saugoti. Tačiau tuo laikotarpiu iki 1994 metų buvo įvairių situacijų. Pavyzdžiui, garsiosios Lietuvos valstybinės žvejybos laivyno įmonės "Jūra" archyvas yra netvarkingas, neperduotas. Bankrutavusių įmonių dokumentus kartais būna sunku arba tiesiog neįmanoma surasti. Taip atsitiko todėl, kad keitėsi ne šiaip kas, o santvarkos, buvo didžiulių permainų metas, todėl daug kas ir dingo. Šiuo atveju labai didelės svarbos įgyja menkiausias įrašas kokiame nors dokumente, liudijantis apie tai, kad taip buvo. Tie, kurie išsaugojo darbo knygeles, be abejo, problemų turi žymiai mažiau. Žinoma, tinka ir sovietinės darbo knygelės, kaip kitaip mes galime nustatyti, kad žmogus kažkur dirbo tuo laikotarpiu. Darbo knygelė tais laikais buvo pagrindinis dokumentas. Dabar net "Sodros" pažymėjimų nebėra, nes visi duomenys pateikiami elektroniniu formatu ir problemų mes nebeturime. Bet už aną laikotarpį skaičiuodami stažą, atlyginimą susiduriame su didelėmis problemomis. Tarkime, žmogus galėjo dirbti ne visą laiką Lietuvoje, jis galėjo būti išvykęs į bet kurią Sovietų Sąjungos respubliką. Tie įrašai yra labai svarbūs, nes skaičiuojamas visas darbo stažas."
Paklaustas, ar "Klaipėdos Smeltės" vadovams nėra tekę dalyvauti teismuose ir liudyti, kad žmonės iš tikrųjų dirbo anais laikais žvejybos uoste, R. Juška atsakė, jog taip nėra buvę.
"Buvo bylų, kai reikėjo nustatyti nedarbingumą. Pavyzdžiui, žmogus dirbo vienoje, kitoje kompanijoje, prarado 50 procentų darbingumo, jam pripažinta profesinė liga. Tada turėjome pateikti informaciją, kokiu laikotarpiu jis dirbo, kiek svorio reikėjo kelti ir taip toliau. Tokį atvejį turime gal kartą per metus. Tais laikais žmonės migravo - dirbo tai "Klasco", tai pas mus, tai kitur. Uosto bendruomenė nėra jau tokia didžiulė", - sakė R. Juška.
Jis prisiminė atvejį, kai kartą atėjo žmogus, tvirtinęs, kad 1971 m. dirbo žvejybos uosto dokininku.
"Pagal pavardę, pagal seną darbo knygelę mes savo archyvuose suradome įrašus, visą jo byla susegtą tvarkingai", - pasakojo R. Juška.
Žino apie "Jūros" archyvus
Lietuvos jūrininkų sąjungos (LJS) pirmininkas Petras Bekėža sako, kad ne taip dažnai, bet girdi pasakojimų apie dingusius dokumentus. Jo manymu, pirmiausia reikia bandyti jų ieškoti archyvuose.
LJS vadovo teigimu, kam reikia dokumentų dėl darbo bankrutavusioje įmonėje "Jūra", gali kreiptis į LJS, bus nurodytas uždarosios akcinės bendrovės, įsikūrusios netoli Viliaus ir saugančios "Jūros" archyvus, adresas, telefonas. Jau ne vienas žmogus iš to archyvo gavo jam reikalingas pažymas.
"Problemų žmonėms, besiruošiantiems į pensiją, be abejo, yra. Neišliko visas buvusio Interklubo archyvas, žmonės ieško pažymų dėl darbo užmokesčio. Prekybos uosto kultūros rūmų dokumentai yra dingę - buvo išmesti ar sunaikinti. Manau, kad žmonės turi pradėti ieškotis dokumentų likus dar keleriems metams iki pensijos. Tačiau dabar jau galioja nauja sistema. Jeigu žmogus gavo gerą atlyginimą po 1994 metų, tai jam pensija gali būti apskaičiuota nuo to laikotarpio. Jeigu sovietmečiu atlyginimas nebuvo didelis, galima rinktis kitą laikotarpį - nuo 1994 metų. Apie šį laikotarpį visus duomenis turi "Sodra", - sakė P. Bekėža.
Terminus sutrumpino
Savivaldybės archyvo darbą koordinuoja Klaipėdos apskrities archyvas ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba. Miesto archyve saugomi likviduotų juridinių asmenų veiklos dokumentai, įrengtos 4 saugyklos Herkaus Manto, Liepų, Danės ir Debreceno gatvėse. Skaičiuojama, kad šiuo metu jose sukaupta daugiau kaip 3 tūkst. dokumentų fondų, o seniausiu įvardinamas 1945 m. Klaipėdos statybos tresto dokumentų fondas.
Likviduotų juridinių asmenų dokumentų saugojimo terminai pastaraisiais metais buvo gerokai sutrumpinti. Pavyzdžiui, atleistų darbuotojų asmens bylos iki 2011 m. kovo buvo saugomos 75 metus, nuo šios datos terminas sutrumpintas iki 50 m., nuo pernai lapkričio saugojimo terminas jau siekia tik 10 metų. Pasibaigus nurodytam terminui dokumentai, neturintys išliekamosios vertės, išimami iš lentynų ir tampa paprasčiausia makulatūra.
Uostamiesčio įmonių archyvuose galima, anot archyvarų, rasti nemažai svarbios informacijos, tačiau būna, kad bankrutuodamos įmonės dokumentus paprasčiausiai sunaikina.
"Visa laimė, kad administratorių biuras, koordinuojantis įmonių bankrotus, labai gražiai su mumis bendrauja ir tik jo dėka buvo išsaugota daug svarbių bylų. Apie 400 tokių bylų jau atiduota apskrities archyvui nuolatiniam saugojimui", - "Vakarų ekspresui" yra sakiusi Klaipėdos miesto savivaldybės archyvo vyriausioji specialistė Dalia Pozneckienė.
Anot jos, specialistams tenka patiems lankytis apleistuose pastatuose, net griuvėsiuose, ieškant galimai vertingų popierių.
Saugykloje Debreceno g. kaupiami Savivaldybės Švietimo skyriaus dokumentai: informacija apie darbuotojų atlyginimus, įvairūs įsakymai, mokyklų, darželių dokumentai. Čia yra net 1945 m. tuomečio Klaipėdos pirmojo darželio darbuotojų algalapiai. Šioje saugykloje yra ir Lietuvos jūrų laivininkystės fondas: informacija apie jūrininkų atlyginimus, visų darbuotojų asmens bylos, įsakymai personalo klausimais ir t. t.
"Laivininkystės bylų yra apie 12 tūkstančių. Turime nuo 1962 iki 2001 metų, nes iki 2001-ųjų tai buvo valstybinė įmonė, o vėliau tapo privati ir pati turi tvarkytis savo dokumentus. Čia ir alaus daryklos "Švyturys" tarybinio laikotarpio dokumentai. Jos archyvą tvarko samdyta įmonė, darykla pati sprendė, kokius dokumentus palikti, o kokius - sunaikinti. Dar yra Mechanizacijos remonto baras, visi jo dokumentai. Taip pat yra Kelionių ir ekskursijų biuro dokumentai, tik šimtas bylelių. Dar saugomas "Klaipėdos kelių" dokumentų fondas. Jų paprašėme atiduoti viską, nes įmonei buvo paskelbtas bankrotas - jiems jau jokio skirtumo, tvarkyti nereikėjo", - pasakojo D. Pozneckienė.
Archyvarės skaičiuoja, kad per dieną su krūvomis popierių atvyksta bent 2-3 bankroto administratoriai. Priklausomai nuo įmonės dydžio ir sukauptos informacijos kiekio, juos sutvarkyti pagal reikalavimus trunka mėnesį ar dar ilgiau.
Saugykloje Herkaus Manto gatvėje laikomi likviduotų didžiųjų pramonės įmonių fondai, kai kurie pildomi praktiškai kasdien.
"Trinyčiai", "Gulbė", mėsos kombinatas, kojinių fabrikas, "Sirijus", spaustuvė "Rytas", - čia visi jų dokumentai", - pasakojo D. Pozneckienė.
Pasak jos, tai, kad Klaipėda buvo tikras tautų katilas, jaučiama ir dabar, kai pensinio amžiaus žmonės siunčia užklausas apie darbo stažą iš pačių įvairiausių šalių. Pastaruosius keletą metų itin daug užklausų gaunama iš Izraelio.
Klaipėdos apskrities archyvo direktoriaus Edmundo Bareišos teigimu, kartais žmonės netiki, kad archyvarai ko nors nerado, nori patys pamatyti. Tada jie registruojasi skaitykloje, atnešame dokumentus, kuriuos jie gali apžiūrėti, nes dalies bet kam duoti negalima, pavyzdžiui, tų, kuriuose yra kitų žmonių asmens duomenys.
Rašyti komentarą