Kooperatyvams pradėjus derėtis su pieno perdirbimo įmonėmis dėl balandžio žaliavinio pieno kainų, vėl pasklido neramios žinios apie jų mažėjimą. Pasak Žemės ūkio rūmų pirmininko Andriejaus Stančiko, perdirbėjai suka uodegas ir randa kuo įvairiausių pasiteisinimų, kodėl negali Lietuvos ūkininkams mokėti nė cento daugiau. Tačiau estams ir latviams, pasirodo, gali.
„Matyti, kad visas estų eksporto augimas - tai žaliavinio pieno išvežimas į Lietuvą. Ir kaina, kurią mūsų įmonės mokėjo estams už kilogramą pieno, yra didesnė - skaičiuojant ir transporto išlaidas, siekė apie 30 euro centų. Tai labai piktina mūsų pieno gamintojus“, - sakė ŽŪR pirmininkas.
Pieno supirkimo kainos įsiūbuotas konfliktas tarp žemdirbių ir perdirbėjų persikėlė ir į valdžios kabinetus. Ūkininkų kantrybė belaukiant sprendimų baigia išsekti.
„Jeigu su valdžios pagalba šito konflikto nepavyks gražiuoju išspręsti, suvarysim traktorius prie pasienio, ir tikrai nė vienas kilogramas pieno iš Latvijos ir Estijos neįvažiuos, - žemdirbių ketinimų neslėpė A.Stančikas. - Aišku, tada jau visiems bus blogai, nes ir estai su latviais nelabai turi kur dėti tą pieną.“
Nerimą kelia ir nuo balandžio 1-osios Europoje panaikintos pieno kvotos. Mat daugelyje senųjų ES valstybių pieno gamyba augs gana ryškiai, o jo perteklius gali drastiškai nurėžti supirkimo kainas. Pavyzdžiui, Airija iki 2020 metų padidins pieno gamybą net 50 proc., nors už ES rinkos ribų eksportuoja tik 20 proc. pieno produkcijos.
„Prie šitokių planų pridėjus pieno kainų skirtumą ir išmokų politiką, mūsų pieno gamintojų perspektyvos labai niūrios“, - nuogąstavo A.Stančikas. Daugelyje senųjų ES valstybių remiami ir perdirbėjai, todėl jie gali ir gamybą modernizuoti, ir ūkininkams už pieną mokėti daugiau. Europinių biurokratų politika, diskriminuojanti vėliau įstojusias valstybes, verčia manyti, kad senajai Europai visai nereikia, kad Lietuvoje ar kitame ES pakraštyje išaugtų konkurentai.
„Atrodo, kad jie tik ir laukia, kad mes savo laukus miškais, karklais užsodintume ir grybus augintume, - teigė A.Stančikas. - Su Baltijos kolegomis vėl tariamės sujungti jėgas ir spręsti, kaip apginti savus pieno gamintojus.“
Lietuvos pienininkų asociacijos Pieno centro, vienijančio tris stambias perdirbimo bendroves Vilkyškių pieninę, „Pieno žvaigždes“ ir „Rokiškio sūrį“, direktorius Egidijus Simonis „Vakaro žinioms“ tvirtino, kad žaliavinio pieno kaina Lietuvoje ypač priklauso nuo pieno produktų kainų pasauliniuose aukcionuose, nes 60 proc. produkcijos eksportuojama.
„Nuo metų pradžios kainos po truputį kilo, bet kovo mėn. paskutiniuose aukcionuose kai kurių produktų kainos krito“, - teigė E.Simonis.
Tačiau kitose ES valstybėse perdirbimo įmonės ūkininkams už pieną moka gerokai daugiau - ar joms pasauliniai kainų svyravimai nesvarbūs?
„Vokietijoje, pavyzdžiui, 95 proc. pagamintos produkcijos parduodama vidaus rinkoje, todėl ten yra tam tikras stabilumas. O mūsų vidaus rinka maža ir pelningumas nedidelis - visi pinigai surenkami iš eksporto. Kuo daugiau eksportuosime, tuo bus didesnė galimybė ir žemdirbiams mokėti už pieną daugiau“, - optimizmą žadino perdirbėjų atstovas.
Tačiau pieno kvotų panaikinimas ir jiems didelio optimizmo nekelia. Mat ES senbuvės prisistatė naujų modernių perdirbimo įmonių, kurios gali pagaminti tą patį pieno produktą mažesnėmis sąnaudomis ir pateikti į rinką pigiau. O lietuviai konkuruoja tose pačiose rinkose.
Didžioji dalis pieno ūkių Lietuvoje melžia iki 5 karvių, ir būtent jiems supirkimo kainų mažėjimas graso išnykimu. Tokiems ūkeliams pieno kainų svyravimai ir perdirbėjų kaprizai nerūpėtų, jeigu jie patys gamintų galutinę produkciją.
Širvintų rajono ūkininkas Eugenijus Paliulis su žmona Asta įsitikino, kad daugiausia naudos iš primelžto pieno jiems lieka, kai nedideliame cechelyje savo rankomis pagamina šviežią varškę, išspaudžia sūrius ir parduoda ūkininkų turgeliuose bei keliuose prekybos centruose.
E.Paliuliui neskauda galvos dėl kaimyninėse valstybėse atsirandančių naujų pieno perdirbimo įmonių, jam neramu tik dėl to, kad ir tų šalių ūkininkai gali primelžti gerokai daugiau pieno.
„Gal ir mes toms užsienio įmonėms savo pieną už normalią kainą parduosime, - viliasi ūkininkas. - Nes pas mus išsiderėti ją iš perdirbėjų mažai šansų - jie juk mus baudžiauninkais laiko.“
Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą