Vaikų stovyklos jau prabanga

Vilija MAČIULSKYTĖ

2016-06-10 08:28

Prasidėjus vasaros atostogoms tėvams galvos skausmu tampa vaikų užimtumo klausimas. Populiariausia vasaros veikla - dalyvavimas stovyklose. Jų šiandien yra visokių - nuo sporto iki edukacinio pobūdžio. Kainos taip pat įvairios - vidutiniškai stovykla kainuoja 100 eurų. Tada ką daryti mažas pajamas gaunantiems tėvams?

Vyksta ir Lietuvoje, ir užsienyje

„Zig Zag“ kelionių agentūros pardavimų vadovė Lina Juzakėnienė teigia, kad stovyklų pasirinkimas didžiulis, jos organizuojamos tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Stovyklos Lietuvoje skirstomos į dvi grupes - dienos stovyklos miestuose darbo dienomis, kad tėvams būtų patogu atvežti vaikus, ir stovyklos, trunkančios keletą dienų su nakvyne, atokiau nuo miesto. Vis dėlto populiariausias stovyklas pardavimų vadovė išskiria tris - sukarintą, anglų kalbos ir kaimo turizmo pramoginę.

Pasak L.Juzakėnienės, stovyklos rengiamos visais vasaros mėnesiais, tačiau populiariausias laikotarpis - nuo birželio antros pusės ir rugpjūčio pradžios. „Į populiariausias stovyklas kelialapių nebelieka jau kovą, o į kitas galima užsiregistruoti likus savaitei ar kelioms dienoms iki pradžios“, - teigia pardavimų vadovė. Taip pat skiriasi į stovyklas priimamų vaikų skaičius. „Pavyzdžiui, stovykla „Pasaka“ yra masinė, į ją priimama 500 vaikų, vėliau jie suskirstomi į mažesnes grupes. Tačiau yra stovyklų, į kurias priimama tik 15 moksleivių“, - pasakoja specialistė.

L.Juzakėnienė sako, kad visi mokyklinio amžiaus vaikai gali išsirinkti sau tinkamą stovyklą. Tai vėlgi priklauso nuo stovyklos pobūdžio, vieni organizatoriai orientuojasi į mažesnius vaikus, kiti į - paauglius. Kainos taip pat skirtingos. „Vienos stovyklos trunka dieną, o kitos daugiau nei savaitę, tad ir kainos jų skiriasi. Įprasta savaitės stovykla kainuoja 130-300 eurų“, - teigia L.Juzakėnienė.

Populiariausios šalys, kuriose dažniausiai įsigyjama kelialapių, yra Bulgarija, Italija ir Slovakija. Kainos svyruoja nuo 300 iki 550 eurų.

Pobūdis įvairus

„Lietuvos Atgajos“ stovyklos komunikacijos ir plėtros vadovė Ieva Stogevičiūtė sako, kad į stovyklą kelialapių jau nebėra. Šios stovyklos pobūdis susijęs su kūrybine raiška, kultūra bei Lietuvos istorija. Stovykla trunka 10 dienų, per vasarą bus organizuojamos 9 pamainos. Stovyklavietės yra dvi, viena įsikūrusi Lazdijų rajone, joje gyvens daugiau kaip 80 vaikų, o Vievyje - apie 100 vaikų. „Moksleiviai bus suskirstyti į grupes po 20 vaikų, kurių amžius bus skirtingas, nuo 9 iki 17 metų. Visi jie gyvens tarsi šeima. O vadovai bus jų tėčiai ir mamos. Užsiėmimai organizuojami taip, kad būtų įdomūs visų amžiaus grupių vaikams“, - pasakoja stovyklos atstovė.

Kelialapių kainos pasak I.Stogevičiūtės svyruoja nuo 218 iki 250 eurų. „Dalyvaujame Švietimo ir mokslo ministerijos mainų paramos fondo organizuotame konkurse, kai jį laimime, turime galimybę taikyti nuolaidą, šiemet ji siekia 57 eurus. Taip pat socialiai remtinų šeimų vaikams galime taikyti 95 proc. nuolaidą. Tokių vaikų galima priimti 10 proc.“, - informuoja „Lietuvos Atgajos“ atstovė.

Simbolinis mokestis

Antakalnio atviro jaunimo centro „Žalianamis“ direktorė Aušra Lasauskaitė pasakoja apie vienos dienos stovyklas, kurių kaina simbolinė - 20 eurų. „Kiekviena šių stovyklų turi savo temą, pagal ją organizuojami užsiėmimai. Stovykla trunka 8 dienas nuo 10 iki 16 val. Dažniausiai stovyklose dalyvauja Antakalnyje gyvenantys vaikai, nes jiems netoli atvykti, be to, pietauti vaikai grįžta į namus“, - sako A.Lasauskaitė.

Kodėl toks nedidelis šios stovyklos mokestis? Direktorė neslepia, kad stovykla vyksta patalpose, kurias išlaiko savivaldybė, be to, veiklos organizuojamos netoliese, kad nebūtų kelionės išlaidų. „Moksleivių užimtumo vasarą problema tikrai aktuali, daugumai tėvų tikras galvos skausmas. Trūksta didesnio valdžios dėmesio bei finansavimo šiuo klausimu“, - sako direktorė.

Rasa Žemaitė, Aktyvių mamų sambūrio vadovė:

Jeigu tėvai gauna minimalų atlyginimą, tikėtina, kad patenka į socialiai remtinų asmenų sąrašą ir tuomet gauna lengvatų. Bet yra labai didelė dalis šeimų, kurių pajamos tik truputį didesnės negu minimalus atlyginimas, tokia šeima netenka visų lengvatų ir praranda galimybes patekti į valstybės organizuojamą stovyklą. Tuomet taikoma rinkos kaina, o ji yra didelė. Stovyklos brangsta, tačiau galima pasidžiaugti, kad jų kokybė gerėja. Į stovyklas žiūrima nebe tik kaip į poilsinę veiklą, o kaip į ugdymo procesą. Tad gerėjant kokybei auga ir kaina. Tačiau vis tiek trūksta Švietimo ir mokslo ministerijos dėmesio. Daug investuojama socialiai remtinų šeimų atžvilgiu, o tvarkingos ir darbščios šeimos nesulaukia reikiamo dėmesio. Daug yra šalių, kurios vasaros stovyklas traktuoja kaip tęstinį ugdymo procesą. Tai taip pat svarbu kaip ir pamokos ar popamokinė veikla. Žiūrima kaip į vientisą procesą. Tokio požiūrio reikėtų ir Lietuvoje.