Kretingoje daugiabutį nuo išlaidų gelbsti malkos

Toks lapuočių medžių malkomis šildomas gyvenamasis namas, kuriame yra net 32 butai, vienintelis ne tik Kretingoje, bet ir visoje Lietuvoje.

Tiekėjų gatvėje esantis daugiabutis, pačių gyventojų pakrikštytas „Aurora“, praeivių dėmesį atkreipia didžiuliu kaminu ir milžiniškomis malkų atsargomis kieme. Toks lapuočių mediena apšildomas daugiabutis - vienintelis ne tik Kretingoje, bet ir visoje Lietuvoje.

Namas, kurio plotas 2 tūkst. 400 kvadratinių metrų, šildomas vien tik malkomis – daugiabutis prie centralizuotos šildymo sistemos prijungtas nėra. Kad namo krosnys žiemą nuolat šildytų patalpas, rūpinasi visi daugiabučio gyventojai – malkų į krosnis reikia pridėti kas dvi - tris valandas.

Pasak daugiabučio šildymu besirūpinančio Algimanto Morkeliūno, šis labiau individualiems namams būdingas šildymo būdas daugiabučio gyventojams garantuoja gerokai mažesnes sąskaitas už šildymą, tačiau sukelia ir tam tikrų rūpesčių, kurių nekyla prie centralizuotos šildymo sistemos prijungtiems vartotojams.

„Tai, kad pasirinkome kiek neįprastą šildymo būdą, nulėmė šildymo kainos. Sugriuvus socializmui, sugriuvo ir šildymo sistema. Tuomet mūsų daugiabutis buvo šeimyninis bendrabutis – katilinėje įrengti „Universal“ tipo katilai kasdien surydavo po vieną toną anglių. Nebegalėjome sau to leisti, todėl pradėjome ieškoti būdų, kaip kitaip šildyti butus“, - pasakojo A.Morkeliūnas.

Jis prisiminė, kad vieną žiemą teko ištverti kaip kas išmano – vieni statėsi vadinamąsias buržuikes, kiti šildėsi elektra. Daugiabučio kieme baigėsi šiluminės trasos, taigi prie centralizuotos šildymo sistemos prisijungti buvo neįmanoma. Turėti naujų vartotojų, pasak A.Morkeliūno, nebuvo suinteresuoti ir šilumininkai.

Todėl daugiabučio gyventojai, išvarginti sunkios žiemos, nusprendė name įsirengti dujų generacinius katilus.

„Katilai kūrenami malkomis, iš jų gaunamos dujos, kurios ir apšildo namą. Šis šildymo būdas nėra naujas, tačiau taip šildomas tokio dydžio namas Lietuvoje – vienintelis. Kad pasirinkome tinkamą būdą, įrodo keli skaičiai. Mūsų name apšildyti vieną kvadratinį metrą kainuoja vieną litą, „Šilumos tinklų“ vieno kvadratinio metro kaina – 6 ar net 7 litai. Mūsų namo šildymo kaštai būtų dar mažesni, jei daugiabučio būklė būtų geresnė. Dabar būklė komentaro nereikalauja – matosi, kokių baisių yra langų, kad reikia keisti stogą. Iš pradžių katilinėje buvo du katilai, tačiau dėl prastos daugiabučio būklės butuose buvo labai šalta. Pastatėme dar vieną katilą“, - sakė A.Morkeliūnas.

Jis pasakojo, kad pirmaisiais metais per šildymo sezoną prireikdavo 350-380 kubinių metrų medienos. Kai dalis gyventojų pasikeitė langus, buvo sutvarkytos namo sienos, malkų sąnaudos iš karto sumažėjo: per šildymo sezoną bereikia 250-280 kubinių metrų, arba 20 didelių priekabų medienos.

„Jei apšiltintume stogą, malkų reikėtų dar mažiau. Ir temperatūra butuose būtų didesnė: dabartinėmis sąlygomis žiemą butuose būna 14-20 laipsnių šilumos – žiūrint, kokie buto langai, vėjo kryptis, vidinės ar laukinės sienos“, - kalbėjo A.Morkeliūnas.

Pasak jo, mažesnę šildymo kainą lemia ir tai, kad daugiabutis neturi oficialių administratorių. Gyventojai dirba visuomeniniais pagrindais – patys ieško pigesnių malkų, patys jas pjauna, skaldo, sandėliuoja ir jomis kas 2-3 valandas kūrena krosnis. Papildomos samdomos pagalbos retai teprireikia.

Vis dėlto, nors skirtingai, negu didžiajai daliai daugiabučių savininkų, „Auroros“ gyventojams netenka šiurpti nuo milžiniškų šildymo kainų, jie susiduria su kitokiomis, ne ką mažesnėmis problemomis.

„Kad mokesčiai už šilumą skausmingai nekirstų per piniginę, esame įsivedę patogią mokėjimo sistemą. Pinigus malkoms renkame kiekvieną mėnesį. Mokesčio dydis priklauso nuo buto dydžio – vienas kvadratinis metras kainuoja vieną litą. Ir nors mokestis už šilumą nėra smūginis, kaip būna daugiabučiuose, reikia pripažinti, kad namo problema – skolininkai. Daugiabutis nestovi prestižinėje miesto vietoje, jo kontingentas nuolat prastėja, taigi surinkti pinigus ir paprašyti pagalbos ne visada būna paprasta“, - sakė A.Morkeliūnas.

Kita malkomis kūrenamo daugiabučio problema – mediena. Dujų generaciniams katilams kūrenti tinka tik lapuočiai medžiai. Pajūryje didžioji dalis šios medienos iškeliauja į užsienį – ir už didžiausią kainą.

Visą žiemos sezonui reikalingą medieną ekonomiškiausia pirkti pavasarį ir vasarą, tačiau tam vėlgi trukdo daugiabučio gyventojų įsiskolinimai. „Visam medienos kiekiui nupirkti neužtenkame pinigų. Be to, kituose Lietuvos regionuose lapuočių kainos mažesnės, negu čia, pajūryje. Pinigų reikėtų ir naujiems katilams – jų garantijos laikas yra 8 metai, o tarnauja jie jau dvigubai ilgiau. Dėl pinigų stygiaus ir šildymo sezoną kartais tenka pradėti kiek vėliau, negu įprasta – žinome, kad žiemos pabaigoje bus sunku, todėl pasiliekame rezervą“, - pasakojo A.Morkeliūnas.

Nežiūrint šių sunkumų, A.Morkeliūnas pripažįsta, kad sprendimas įsirengti dujų generacinius katilus buvo tinkamas.

„Šilumos tinklų“ tiekiama šiluma yra 3-4 kartus brangesnė už tą, kuria šildome savo daugiabutį. Tai, kokios yra šiandieną šilumos kainos, jau yra nebe rajono Savivaldybės, o valstybės problema. Tokios aukštos kainos būti negali. Dabar daugiabučių gyventojai yra raginami renovuoti namus – neva tada sąskaitos už šildymą nebebus tokios didelės. Galbūt kaina už šildymą mažesnė bus pirmais metais, bet po to mažesnė ji nebebus – šilumininkai niekada nenorės gauti mažesnių pelnų“, - įsitikinęs A.Morkeliūnas.