„Iš visur tik girdime, kad Lietuvą gali išgelbėti verslas. Imtis verslo skatinamas jaunimas, raginančių daug, tik kažkodėl niekas neklausia, kaip tau sekasi. Aš šiandien galiu pasakyti, kad jaunam žmogui pradėti verslą Lietuvoje - didelė rizika“, - taip kalbėti 25 metų panevėžietis studentas Dovydas Breivė, pernai pradėjęs savo verslą, mano turįs teisę. Jis norėtų, kad tai išgirstų ir esantys, ir būsiantys valdžioje. Dovydas nėra įsitikinęs, kad jo verslas nežlugs, mat sąžiningai dirbant rinkoje varžytis su mokesčių nemokančiais konkurentais gali tik nepataisomas romantikas.
Kauno technologijos universitete statybos inžineriją ketvirtame kurse studijuojantis Dovydas kartais gali pasirodyti kiek naivus šiems laikams. Kol jo bendraamžiams dar vis rūpi linksmybės ir vakarėliai, jis tuo tarpu suka galvą, kaip išlaikyti pernai pradėtą savo verslą, grąžinti kreditus ir užsidirbti pinigų. Jis puikiausiai gyventų su ūkininkaujančiais tėvais ir šie tik džiaugtųsi turėdami po ranka nuolatinį talkininką. Tačiau jo tikslas - baigti studijas ir susikurti gyvenimą pačiam.
Dovydas niekad nebuvo tinginys. Iš pradžių pardavinėjo savo darbo jėgą dirbdamas įvairius darbus, vėliau vairavo sunkvežimį. Tada jam tapo aišku, kad ir kiek stengtumeis, vis viena jausies darbdavio neįvertintas. Todėl apsisprendė dirbti savarankiškai.
Jis nė kiek nesistebi, kodėl mūsų jaunimas išvažiuoja svetur. Sako, kad ne kiekvienas turi užsispyrimo ir kantrybės siekti tikslo taip, kaip siekė jis. Dovydas neslapukauja kalbėdamas, kokius kelius jam teko nueiti pradedant verslą, ko jis pasimokė pats ir ko iš jo galėtų pasimokyti jauni žmonės, ketinantys stoti prie starto linijos. Pamokymų jis negaili, kitiems sėkmės nepavydi. Gal, juokais sako, jis esąs visai ne lietuvis?
- Dovydai, dažnai girdime verslininkus skundžiantis - tas blogai, anas blogai, bet konkrečiai niekas ir nepasako, ką reikia gerinti, kad verslui būtų geros sąlygos. Gal tu pirštu pabaksnosi, kad valdžiai akys atsimerktų.
- Aš noriu pasakyti, kad visi tie raginimai jauniems žmonėms drąsiai imti kreditus ir nebijoti pradėti verslo neatitinka gyvenimo realybės. Ji daug žiauresnė negu visos gražios kalbos, kurias girdėjau tol, kol nepabandžiau pats.
Vienoje TV laidoje pamačiau gražų reportažą apie galimybę iš kredito unijos per Verslumo skatinimo fondą jaunam žmogui gauti paskolą. Kredito unijoje Panevėžyje išsiaiškinau sąlygas, įkūriau uždarąją akcinę bendrovę, pagal interneto tinklalapyje paskelbtą rekomendacinį verslo planą sukūriau savo nuomos verslo planą. Rašiau drąsiai, nes ketverius metus buvau dirbęs, žinojau, kaip veikia technika, kaip vyksta nuoma, žinojau kainas, ir net savo klientus jau galėjau nurodyti. Bet Panevėžio kredito unijoje pasižiūrėjo į mano verslo planą ir mandagiai paprašė išeiti pro duris. Kodėl? Pasakė, kad tokio prasto verslo plano, parašyto tokia netinkama forma, nėra matę. Kai ką liepė pataisyti ir leido suprasti, kad vaikams kreditų nedalija. Grįžęs namo paskambinau į „Investicijų ir verslo garantą“. Paklausiau, ar galima verslo planą rašyti pagal interneto tinklalapyje rekomenduotiną pavyzdį. Sako, tam jis ir sukurtas. Kai į kredito uniją atnešiau pataisytą verslo planą antrą kartą, jį priėmė, bet pažadėjo atsakyti po 2-3 savaičių, nes yra eilės. Po poros savaičių pasakė vieną kitą žodelį pakoreguoti. Pataisiau, vėl atnešiau. Vėl netiko. Klausiu, kas netinka. Sako, netinka skaičiavimai. Tada Vilniuje susiradau universitete dirbantį draugą, paprašiau, kad man viską suskaičiuotų pagal formules. Vėl nunešiau. Dabar išgirdau, kad jie tokių skaičiavimų dar nėra matę, todėl mano verslo plano į Vilnių nesiųs. Vėl skambinu į Vilnių, iš ten pažada pakalbėti su Panevėžiu. Iš tikrųjų, daug laiko praėjo, bet šį mano projektą priėmė.
- Kiek laiko užtruko tie vaikščiojimai, aiškinimaisi, skambinimai?
- Beveik aštuonis mėnesius. Bet įdomiausias kitas dalykas. Kai gavau atsakymą iš Vilniaus, kad „Investicijų ir verslo garantijos“ kompensuos 50 proc. palūkanų, paprašiau ką nors pasakyti apie verslo planą. Man atsakė maždaug taip: „Nežinom, kas atsitiko, bet Vilnius pripažino, kad tokį gerą verslo planą seniai buvo matę“.
- Kokias kliūtis dar teko peržengti pradedant dirbti?
- Jeigu žmogus perka techniką, jis privalo drausti kasko draudimais, civiliniais draudimais, tą techniką jis užstato bankui. Suprantu, bankui reikia kažkokios garantijos nelaimės ar bankroto atveju. Bet technikos bankui maža. Manęs dar paklausė, ar turiu kokio turto. Sakau, turiu namą. Gerai, sako, namą turėsi užstatyti, bet vis tiek per mažai. Klausiu, ko dar reikia? Pasirodo, reikia mano tėvų laidavimo. Žodžiu, gaudamas paskolą turi užstatyti savo įmonės, savo turtą ir dar tėvų turtą. Jeigu tu bijai ar nesi garantuotas, tai nedalyvauk programoje! Žodžiu, tave visaip spaudžia į kampą. Jeigu neturi turto arba nėra kas laiduoja, va durys, yra darbo birža.
- O jeigu jaunas žmogus neturi namo ir tėvai ne turtuoliai?
- Atsidaryti UAB reikia įstatinio kapitalo - 10 tūkst. litų. Dar yra reikalavimas, kad į kredito uniją būtų įnešamas pajus - 10 proc. nuo paimtos sumos. Vėliau, kai grąžinama paskola, tuos pinigus atiduoda. Jeigu aš imu 86 tūkst. litų kreditą, iš manęs iš karto prašo 8,6 tūkst. litų į sąskaitą. Jeigu tu kuri uždarąją akcinę bendrovę, turi įvertinti, kad reikės ir buhalterio, ir darbininkų, reikės drausti, reikės technikos eksploatacija rūpintis. Užstatai techniką, notarui moki, užstatai namus - moki, už tėvų laidavimą irgi, tvarkai hipotekos lakštus - vėl. Nusiperku techniką, reikia kasko draudimu apdrausti, bet nedraudžia, kol nėra signalizacijos. Pirkai dėvėtą techniką, nes naujai pinigų neužtenka, pirksi padangas, važiuosi į techninę apžiūrą, pirksi dalis. Mano nuomone, jeigu žmogus nori pasiimti tą paskolą, bet neturi 30 ar 40 tūkst. grynųjų savo kišenėje, tegul ir nepradeda.
- Be paskolos pradėti verslą beviltiška?
- Pasakysiu tiesiai šviesiai - jeigu nebūčiau ėmęs paskolos, kitas kelias būtų buvęs toks: aš būčiau nusipirkęs techniką, dirbęs juodais pinigais ir varęs valstybę į minusą. Pažįstu daug žmonių, kurie šitaip daro apyvartas šimtais tūkstančių.
- Kalbame apie šešėlį? Ir tau nepikta?
- Ne tas žodis. Man baisu, kas darosi. Aš turiu UAB, turiu techniką, noriu dirbti. Atvažiuoju pas fizinį asmenį. Pasakau, mano darbo valanda 70 litų plius PVM. Fizinis asmuo sako, aš Kubiliui pinigų neduosiu. Įmonė man mokės PVM, o fizinis asmuo sako - ne. Bet aš, dirbdamas sąžiningai, iš karto prarandu tą klientą, nes dirbti taip, kaip jis nori, man neleidžia įstatymas. Ir aš turiu apsisukęs išvažiuoti save varydamas į bankrotą. O tas kitas, turėdamas techniką, atvažiuos, padarys be PVM, pasiims savo uždarbį. Jis statysis namus ir gyvens daug geriau negu aš. Va, kodėl valstybė vargsta. Ar daug Lietuvoje atsiras fizinių asmenų, norinčių mokėti PVM ir atiduoti už dyką pinigus, jeigu gali neatiduoti? Patikėkite, juodų pinigų mastai žiaurūs. Taip dirbama ne tik Panevėžyje. Visur taip.
- Tai ta pati priežastis, kodėl verslas nenori mokėti savo darbuotojams daugiau?
- Taip. Aš tarkime, mielu noru mokėčiau 3 ar 5 tūkstančius. Pirmiausia žmogus turi būti vertas tokių pinigų, jis turi juos uždirbti. Jeigu aš galėčiau už technikos valandos nuomą imti ne 70, o 200 litų, aš mokėčiau. Bet neleidžia konkurentai, kurie numuša kainas ir dirba nemokėdami mokesčių. O ir galėdami mokėti didesnius atlyginimus, jie vis tiek nemoka. O kam save skriausti, jei galima nemokėti, nes vis tiek bus kas dirbs.
- Ar nebuvo pagundos tokiu keliu eiti ir tau?
- Prezidentė yra pasakiusi - pirma pradėkime nuo savęs. Ir mane tėvai taip auklėjo, kad viskas turi būti sąžiningai ir sąžiningai turi būti uždirbami pinigai. Mano tėvas yra buvęs kolūkio pirmininkas, mama ekonomistė, dabar ūkininkauja, nuo mažų dienų mus mokė, kaip reikia dirbti. Norisi, kad viskas būtų gerai ir gražu. Kad uždirbtume tuos pinigėlius sąžiningai. Aš įsivaizduoju, kodėl niekas nesikeičia į gera. Kai susiduri su realia situacija, jeigu tu nesi verslininkas, neturi įmonių, tu pats paprasčiausiai nesupranti, ko tie verslininkai skundžiasi. Visi galvoja, juk turi jie tų pinigų. Bet matote, kas turi.
- Tai ką tu siūlytum?
- Reikia, kad dalyvauti konkursuose galėtų ir smulkios įmonės, nes dabar visi konkursai daromi stambioms. Tada būtų atvertas kelias stiprėti smulkiesiems, kurie dirba sąžiningai. Valstybė turėtų siekti, kad bankai nereikalautų tokio milžiniško užstato. Iš kur jaunas žmogus turės tiek turto? Ir reiktų, kad bent tris pirmus mėnesius įmokos bankui būtų atidedamos. Mano atveju, jeigu kompensuoja 50 proc. palūkanų, aš moku 500 litų per mėnesį. Būtina atidėti tą mokėjimą, kol žmogus padarys pradžią, pradės stotis.
- Bet mūsų valdžia užsienietiškų bankų nepaspaus.
- Sutinku, bankų nepaspausi. Kita vertus, galima suteikti galbūt mažesnę paramą, bet ne tokiomis žvėriškomis sąlygomis. Gal galėtų būti fondas, įvertintų visas įmanomas rizikas ir palengvintų tą paskolos gavimą. Valstybė skundžiasi, kad visi lenda į šešėlį, bet pati tokias sąlygas sukuria. Vien bedarbių pašalpoms išmoka galbūt milijardą litų. Už tą vieną milijardą kiek būtų galima suteikti pagalbos verslui. O žmogus gaudamas 350 litų, nieko nebenori. Kai ieškojau darbininkų, pas mane ateidavo tvirti jauni žmonės ir sakydavo tiesiai, kad nori dirbti nelegaliai, nes gauna pašalpas ir kompensacijas.
- Kaip tau pačiam sekasi?
- Dirbu, bet nežinau, kaip seksis toliau. Tokia tvarka, kad kur pasisuki, visur moki ir žiūri, kad tau baigia kelnes numauti. Mokslas man kainuoja 4 tūkstančius litų per metus. Juos reikia uždirbti. Reikia buhalterei susimokėti, reikia kuro pirkti. Tu dienomis dirbi, vakarais sėdi mokytis, bet reikia ir apie verslą pagalvoti, dokumentus sutvarkyti. Tada pagalvoji, kurių galų tu sąžiningai dirbdamas turi balansuoti ant bankroto ribos? Ar to reikia mūsų valstybei? Kartais norisi sėsti į traktorių ir įvažiuoti į Seimą. Aš suprantu, galima dirbti paprastą darbą nuo aštuonių iki penkių ir gauti 700 litų. Ir visą gyvenimą taip - nuomojamame bute, neturint normaliai pavalgyti, nenusipirkti mašinos. Tai to nori mūsų valdžia? Bet ar tokioje valstybėje jaunam žmogui bus gera?
- Po tokių pamokymų ne vienam praeis noras pradėti...
- Tai tegul galvoja tie, kas tokią tvarką nustato. Aš sugebėjau susitvarkyti ir aš žinau, kokiomis sąlygomis galima pasiimti tuos kreditus. Aš nesakau, kad neįmanoma. Bet kokia kaina! Nesakyčiau, kad pas mus viskas blogai. Mokesčiai yra dideli, sunku, bet jeigu žmogus jaunas, darbštus, jis tikrai gali ko nors pasiekti. Bet kam mokėti tokią kainą, kai galima padaryti, kad būtų paprasčiau. Kol žiūri televiziją, atrodo, viskas gražu, paprasta. O paskui klausiame, kodėl žmonės važiuoja į užsienį! Užsienyje irgi reikia ir patirties, ir kalbą mokėti. Tą patį galima pabandyti padaryti ir Lietuvoje.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą