Ką studentų brolija nuveikė universiteto ir miesto labui?
Esame dvylikos savanorių organizacija, o organizacijoje aktyviai veikia per šimtą penkiasdešimt narių. Milijonų nežarstome, kaip kai kas galvoja; viskas daroma pagal projektus. Mūsų komanda bendrauja beveik su viso Vakarų regiono aukštųjų mokyklų studentų savivaldomis. Tvarkome duomenis, kad studentai gautų Lietuvos studento pažymėjimus (LSP), teikiančius nuolaidų. Universiteto senate, rektorate su dekanais ir direktoriais aptariame įvairius klausimus.
Vienas iš mūsų įgyvendinamų didelių projektų yra Tarptautinė studentų diena – tai akademinis, pramoginis ir kultūrinis renginių ciklas. Jis orientuotas į studentišką auditoriją, bet jame dalyvauja ir miesto žmonės.
Manau, gera mintis yra rengti ir mažus renginukus akademinei bendruomenei. Pavyzdžiui, į pirmuosius "Duetus" porą metų susirinkdavo po 20 - 40 žiūrovų, o praėjusiais metais buvo toks ažiotažas, jog netilpome į salę. "Duetai" - tai bet kokia veikla dviese, dalyviai gali ir blynus kepti, ir šokti, vaidinti, demonstruoti kovos menus.
Į alternatyvaus meno sintezės renginį "Meno ratas" susirenka žmonių iš visos Lietuvos. Juokaujame, kad pasitelkus užsienio partnerius reikia išplaukti į tarptautinius vandenis... Didžiausias žiūrovų dėmesys tenka - madoms. Įdomu tai, jog čia laurus nusineša ne studentai, bet moksleiviai. Daug žiūrovų ateina iš miesto, nes "Meno ratas" - tai ir tapyba, ir rankdarbiai, ir dekupažas, ir kas tik nori...
Vienas laukiamiausių kasmetinių KUSS renginių yra „Solo“ muzikinis konkursas. Šis projektinis renginys skatina kurti visą muzikuojantį jaunimą ir savo talentą parodyti scenoje. Kaip ir "Meno ratas", "Solo" konkursas dalyvių sulaukia iš visos Lietuvos.
Taip pat rengiame viešas paskaitas - diskusijas įvairiomis temomis: apie rotaciją, aukštąjį mokslą, švietimo reformą, studijas, diskriminaciją ir t. t. Be to, yra daug renginių ir veiklų, kurias vykdo KUSS fakultetinės studentų atstovybės.
Esate kraujo donoras savanoris. Regis, ir skaudūs patyrimai paakina būti altruistu?
Tiesiog yra vidinis poreikis. Pirmą kartą kraujo norėjau duoti ir tapti organų donoru dar neturėdamas aštuoniolikos metų. Tad neleido amžiaus cenzas. Vienas iš akstinų tai daryti – asmeninė patirtis. Mokiausi devintoje klasėje, kai vėžiu susirgo mano mama. Tėvai išsiskyrė, tad pusantrų metų slaugiau mamą ir globojau jaunesnę sesę. Laisvo laiko turėjau gal pusvalandį per dieną. Užtat galimybių ir laiko susimąstyti apie tai, jog gyvybė pinigais nematuojama, turėjau pakankamai.
Įgijote biofizikos bakalauro laipsnį, o šiuo metu magistrantūroje studijuojate techninių - informacinių sistemų inžineriją.
Taip, tai tiesa. Tokį kelią pasirinkau paskatintas autoritetų. Savo gimtuosiuose Telšiuose turėjau penkis išskirtinius mokytojus: fizikos – informatikos Virgilijų Juknevičių, kuris įrodė, jog ir "tiksliukai" gali rašyti, muzikos - Editą Barsienę, kuri palaikė emociškai, lietuvių kalbos - Gražiną Narmontienę ir Dalią Gečienę, kurios skatino kurti prozą, poeziją ir išreikšti save įvairiomis formomis. Buvau aktyvus skautas ir ateitininkas, šiuo metu - pasyvus, dėl laiko trūkumo. Darau, ką mėgstu, ir dažnai tai kitiems duoda naudos.
Kurioje srityje žadate dirbti?
Keista, bet man dažniausiai siūlo darbą ne pagal specialybę. Vienas iš linksmiausių pasiūlymų buvo eiti į Seimą.
Kodėl jus tai pralinksmino?
Man teko porą kartų dalyvauti Seimo komiteto posėdyje ir klausytis, ką kalba žmonės, kurie visuomenėje palaiko solidų įvaizdį. Jie man pasirodė mažų mažiausiai juokingi.
Taigi į Seimą neisite.
Aš neatmetu jokių galimybių. Bet mane traukia kiti dalykai. Nors prireikus - tektų derinti, o tai gan sudėtinga.
Yra tekę girdėti, jog esate pedantas ir džentelmenas?
Tiesa, tikrai esu linkęs į pedantizmą. Bet ne mažiau esu ir emocionalus. Kaip išreiškiu emocijas? Įvairiai, kartais - popieriaus lape. Dažnai nepraleidžiu progos nepatylėti, nes neapkenčiu diskriminavimo bei išankstinių nuostatų. Dažniausiai reaguoju atvirai. O dėl džentelmeniškumo... Tiesios stengiuosi būti humaniškas. Kiekviename žmoguje pirmiausiai ieškau gerų savybių.
Esate vienas iš nedaugelio, kurie nesvajoja apie "kitą krantą"...
Neplanuoju išvykti iš Lietuvos, nebent keleriems metams, jeigu taip susiklostytų mokslo ar darbo reikalai. Bet tik ne visam.
Kodėl?
Kai Vokietijoje dalyvavome Pasaulio jaunimo dienose, užplūdo euforija: mažas būrelis su tautine vėliava skendome 2 milijonų žmonių jūroje, ir vis tiek mus susirado ir australas, kurio seneliai kilę iš Lietuvos, ir brazilai, kurių šaknys Lietuvoje. Jie prašė padovanoti ko nors lietuviško. Mes jau nieko nebeturėjome, tik centų. Tai jie siūlė už saujelę centų sumokėti 100 dolerių, kad tik gautų.
Manau, kad ir Lietuvoje atsiveria didelės galimybės. Gal mes ir neturime geriausios aparatūros mokslininkams, medikams, užtat dirbame nuoširdžiai ir esame užsispyrę. Aš nesu matęs tokio užsispyrimo kur nors kitur.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą