"Dairiausi keliose šalyse: Olandijoje, Švedijoje, Italijoje, o Londoną stengiausi šiek tiek atstumti, nes jau tuo metu jis skambėdavo kaip vieta, "kur važiuoja visi". Be to, miestas atrodė per didelis ir nesavas. Tačiau daugiausiai dėmesio skyriau studijų programai, pačiam universitetui bei, žinoma, kalbai, todėl ir pasirinkau šį nepailstantį tautų katilą, kuris, pasirodo, dar ir kaip gali būti savas, jei tik moki jį atrasti..."
Tai kokį Londoną atrado į menus linkusi lietuvaitė?
Nepaprastai gyvą, neišsemiamą, pilną galerijų, teatrų... Londonas nepaliaujamai verda, čia pilna žmonių ir veiklos. Kita vertus, dėl to labai lengva pasijusti mažyčiam. Išvargina tie srautai gatvėse, metro, todėl aš jau porą metų visur važinėjuosi dviračiu.
Kartais nuotaiką numuša klimatas: jau kuris laikas girdžiu apie saulėtas dienas Lietuvoje, o čia, nors ir nešalta, bet pilka - debesys apgulę.
Tikrojo angliškumo nelabai pajusi, nes labai daug žmonių iš viso pasaulio. Užtat gali per juos pažinti kitas kultūras, sužinoti apie kitas šalis. Mano artimiausių draugų rate - italai, japonai, olandai, pietų amerikiečiai, skandinavai...
Ar bendraujate su lietuviais?
Be abejo. Tikrai nemažai pažįstamų bei draugų lietuvių pasirinko gyvenimą Londone, ir tai smagu - juk ilgu to savumo, kai gali nubėgti pas savą su šlepetėmis... kaip Klaipėdoje.
Ar sunku buvo patekti į Menų universitetą?
Ne taip sunku, kaip maniau prieš stodama. Gal dėl to, kad smarkiai ruošiausi. O nemaloniausia dalis buvo popierizmo gausa. Paprastai čia yra stojama dar į "pamatinį" vienerių ar dvejų metų kursą, kurio projektų įvairovė padeda tau apsispręsti dėl bakalauro studijų ir joms atitinkamai pasiruošti, tačiau aš tvirtai žinojau, ko noriu, ir stengiausi patekti tiesiai į bakalaurą. Todėl dabar esu jauniausia kurse, nors to visai nesijaučia.
Ar mokslų kaina neįbaugino jūsų tėvų?
Mano stojimo metais mokslai kainavo apie 3200 svarų per metus, o dabar, kiek žinau, kainos šoktelėjo beveik tris sykius. Senoji suma nebuvo tokia bauginanti, o jeigu dar palygintume su lietuviškomis kainomis - pas mus kai kurios menų specialybės kainuoja netgi daugiau. Be to, mokslo paskoloms anglai turi visai kitokią sistemą: ji yra atiduodama be procentų ir tik tada, kai pabaigęs mokslus įsidarbini bei gauni atitinkamo dydžio pajamas per metus, o tai, sakyčiau, ganėtinai malonios sąlygos studentui. Galų gale tai buvo vienintelė išeitis.
Kokia mokymosi specifika Anglijos universitetuose?
Prieš stojant teko nemažai domėtis Lietuvos mokslų programomis, taip pat daug pasakojimų išgirstu iš draugų, kurie mokosi Lietuvoje, tad galiu pasakyti, jog mokymo pobūdis tikrai skiriasi. Nesvarbu, kokia specialybė, Anglijos universitetuose studentai gauna kur kas daugiau praktikos ir šitaip gali pačiupinėti savo dalyką iš esmės, užuot vien vartę knygas. Esi tinkamai supažindintas su tuo, kas tavęs iš tikrųjų lauks baigus studijas.
Be to, iš gausybės projektų gali pasirinkti pagal savo norus, tad man teko kurti dizainą šiuolaikiniam šokiui teatre, profesionalų operai, sukurti trumpametražį šokio filmą... Įgauni patirties, užuot visas idėjas paišęs ant popieriaus.
Mokytis beprotiškai įdomu, nors visada būna ir sunkių tarpsnių. Užtat paskui yra kuo didžiuotis.
Kai atvykau, buvau labai pratusi prie individualaus darbo, būti atsakinga pati sau, tačiau kursas padėjo suprasti, kad komandinis darbas yra taip pat be galo svarbus, ypač dirbant teatre ar kine.
Mano kursas gana didelis: ne tik kostiumų ar scenografijos dizaineriai, bet ir režisieriai, scenaristai ar net linkusieji į vaidybą. Įvairiausio pobūdžio praktinės paskaitos - nuo šiuolaikinio judesio iki teatro apšvietimo - leido pagvildenti specialybę iš daugybės pusių, suprasti, kaip kas veikia bei kuo užsiimti labiausiai noriu pati.
Dėstytojai labai žmogiški, vertina objektyviai, bendrauja kaip su sau lygiu, gerbia tavo darbus, duoda vertingų patarimų.
Ar sunku pragyventi Londone, rasti darbo studentui? Jūs pati dirbate?
Sunkoka buvo iš pradžių: visai nauja vieta, pirmaisiais metais turėjau daug paskaitų... Tačiau viskas suderinama, darbą galima "įpaišyti" į studentišką grafiką - dirbti vakarais ar savaitgaliais. O darbų tikrai yra. Pati darbuojuosi tokioj džiazo kavinukėj, įrengtoje didžiuliame knygyne, tai netgi smagu - sutinku įdomių žmonių, bendradarbiai irgi tokie žmogiški, supratingi. Visi lietuviai studentai, kuriuos čia pažįstu, turi kokį nors darbelį, išskyrus gal porą, kurių studijos pernelyg smarkios ar tėveliai tiesiog labiau pasiturintys.
Turbūt brangu maitintis Londone pagal mūsiškus įpročius?
Čia pradėjau valgyti sveikiau. Įtaką padarė kambario draugės italės... O maisto kainos parduotuvėse labai panašios į lietuviškas. Badauti netenka - skaudžiau atsiliepia buto nuoma bei transportas, pietūs kur nors mieste ar bilietas į teatrą.
Ką veikiate laisvalaikiu?
Man smagiausia atsiplėšti nuo studijų ir pabūti su draugais arba paieškoti dar neatrastų vietų mieste. Man čia be galo trūksta tykios gamtos, todėl kelionė palei Temzę ar į nuošalesnius miškus - tikra atgaiva.
Ar dažnai grįžtate namo?
Studijos yra padalintos į tris trimestrus per metus po dešimt savaičių, tad gauname mėnesio ilgumo kalėdines bei velykines atostogas ir tuomet galime atsipūsti namie.
Šiemet baigiate mokslus. Ką ketinate veikti toliau? Gal grįšite į Klaipėdą?
Kol kas ketinu dar pasilikti čia, nors prieš kokius metus turbūt nebūčiau taip pasakiusi. Bet manau, kad dar nesusirinkau iš šio miesto visko, ko noriu. Todėl planuoju po mokslų atlikti čia praktiką, padirbėti su rimtesniais projektais. Bet ir Lietuvoje jau šiuo metu turiu vieną projektą, ir gyvenimas Londone, regis, netrukdys dėl to kartais pargrįžti.
Jei klausiate apie visišką grįžimą, tai negaliu dar pasakyti kada, bet tikrai grįšiu.
Austėja, ką patartumėte abejojantiems: išvykti mokytis svetur ar geriau rinktis mokslus tėvynėje?
Toks apsisprendimas yra labai subtilus dalykas. Galiu kalbėti tik apie save, bet apie save jau papasakojau...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą