Gintarė Laurinavičiūtė: "Kompiuteris lovoje geriau už pliušinį žaislą"

Kuo šis konkursas jums buvo svarbus?

Kai darbai buvo nusiųsti ir įvertinti, mus pakvietė į susitikimą, vykusį Barselonoje. Konkurse dalyvavo žmonės iki 30 metų iš 43 pasaulio šalių. Man pasisekė, kad tapau viena iš trijų pagrindinių laimėtojų. Dovanų gavome nešiojamuosius kompiuterius.

Pagrindinė konkurso tema buvo demokratija ir pilietiškumas, visi rašė apie savos šalies patirtį, ją kamuojančius ir privertusius susimąstyti įvykius. Aš rašiau trumpą istoriją apie demokratijos kelią Lietuvoje po Tarybų Sąjungos žlugimo: kaip lietuviai norėjo tos laisvės, o ją gavę nebežinojo, ką su ja veikti. Aš užaugau klausydamasi tų istorijų - apie sovietmečio reiškinius: deficitą, "blatą", daugelį anuomet uždraustų dalykų. Už žmones viskas buvo nuspręsta, tad ir užaugo "homosovietikai", nemokantys priimti svarbių sprendimų, kurie galėtų nulemti mūsų valstybės valdymą. Jiems vis dar yra utopinė demokratijos sąvoka, piliečiai nepasinaudoja savo teisėmis ir galimybėmis.

Įtariu, studijuosite žurnalistiką?

Kol kas neapsisprendžiau, bet tai reikės padaryti baigiantis šiems metams. Man patinka rašyti, lukštenti žmones, stebėti įvykius. Prieš porą mėnesių Nacionalinės socialinės integracijos institute baigiau jaunųjų žurnalistų programą. Mokydamiesi atsakomybės, rašėme socialinėmis temomis apie pažeidžiamų žmonių grupes. Aš rašiau apie prostituciją Vilniuje, kalbinau tos profesijos atstoves dar prieš projektui prasidedant, atsitiktinai. Vėliau įsigilinau į jų gyvenimą, nagrinėjau, ar reikia prostituciją legalizuoti, kas dėl to kaltas, ar krizė su tuo susijusi.

Ar susijusi?

Krizė nepadarė įtakos šio reiškinio atsiradimui, bet paskatino moteris prisidurti prie algos tokiu būdu. Iš tikrųjų nė viena nenori būti prostitutė.

Mes bandėme rašyti įvairiomis temomis, grupinis darbas buvo apie homoseksualus, Kraujo banką, nes jo anketose yra šiek tiek žmogaus teises pažeidžiančių punktų. Kai tapsiu pilnamete, tikrai būsiu kraujo donorė, nes manau, tai žmogiška, ir pats geriau jautiesi, kai ką nors duodi: nebūtinai pinigų; kraujo visada gi turi.

Rašyti tikriausiai pradėjote anksti?

Iki kokios aštuntos klasės labai prastai rašydavau, bijodavau. Persilaužimas įvyko, kai laimėjau pirmąjį rašinio konkursą. Supratau, kad vis dėlto galiu išdėstyti mintis, kurios patiktų kitiems. Turėjau dvi labai geras lietuvių kalbos mokytojas: S. Dacho progimnazijoje - Eugeniją Valauskienę, Vytauto Didžiojo gimnazijoje - Janiną Vaidaugienę, su kuria konsultuojuosi prieš konkursus. Ji žino, ką aš galiu rašyti, pro kokias prizmes žvelgti, kad pasiekčiau geriausią rezultatą.

Ar mokytojai jums yra autoritetai?

Yra tokių, su kuriais visada apie viską gali pasišnekėti, ir tokių, su kuriais geriau nesišnekėti, tik sąžiningai atlikti skirtus darbus. Yra tikrų autoritetų, kurie tarsi atsvara gyvenime.

Jūsų laimėtų konkursų temos - patriotizmas, kraštotyra, istorija... Nenusibosta? O gal rašote ir kokį romaną?

Dažniausiai konkursinės temos tokios ir yra, o šiaip rašau apie daug ką: ir apie žmonių santykius, ir apie valstybę. O romanų daug buvau pradėjusi ir nepabaigusi. Bet parašiau novelę detektyvų konkursui.

Jūsų tėvai tikriausiai yra pasišventę patriotai?

Galiu sakyti, kad taip, nors viešai to nedemonstruoja lakstydami gatvėse su vėliavomis. Turiu emigravusių draugų, ir žinau, kokia nesaldi jų duona. Man kol kas gera lietingoje ir snieguotoje Lietuvoje.

Pastebėjau, jog kai kurių jaunuolių patriotizmas yra labai didelis. Esu Lietuvos mokinių parlamento narė. Dalis jų priklauso Šaulių sąjungai. Iš jų gali pasisemti įkvėpimo. Mes turime viziją Lietuvos, kokią norime ją matyti - su geromis žiniomis, ne tik kriminalais. Mes norime, kad žmonės neburbėtų, kaip pas mus blogai, o žinotų savo istoriją, kodėl mylėti Lietuvą yra gera.

Uoliai ir nuolat dalyvaujate respublikiniuose skaitovų konkursuose; kuo vertinga ta patirtis?

Dalyvauju juose nuo pirmos klasės, praleidau gal tik porą. Man patinka perteikti rašytojų mintis. Taip pat vedu renginius mokykloje ir mieste. Malonu būti įvertintai, stebėti žmonių veidus, kai mano interpretacija patinka auditorijai. Visada renkuosi kūrinius, turinčius tam tikrą "kampą" - tarkime, Juozo Erlicko labai keistus pareiškimus.

Kur paprastai lekiate po pamokų?

Lankau korepetitorius, nes noriu gerai išlaikyti egzaminus, pasistengti ir iš matematikos, kuri man taip nepatinka, gauti gerą pažymį.

Kaip linksminatės?

Draugai, kinas, pokalbiai, kava, pyragų gaminimas, pradedant kalėdiniu kepiniu, baigiant citrininiais keksais. Mokausi iš močiutės ir iš kulinarinių knygų, televizijos...

Atrodote beveik tobula. Ko gi nemokate?

Nemoku skraidyti ir skaičiuoti. Esu baigusi Adomo Brako dailės mokyklą, bet supratau, kad visiškai nemoku kurti skulptūros; šiek tiek išmokau tapyti, nupiešti galvą, tą tradicinę graikišką statulą, architektūros... Fotografija nelabai susidomėjau. Mano senoji aistra yra rašymas: pastebėjau, jog tai, ką piešdavau, galiu nusakyti žodžiais. Paveikslas iš tūkstančio žodžių pavyksta daug geriau.

Ar kūrybinę ugnelę jau kursto meilė?

Dauguma draugių turi vaikinus, bet aš neturiu simpatijos. Nėra nei laiko, nei sveikatos, juolab - žmogaus, kuris būtų vertas susižavėjimo.

Pastebiu, kad naujoji karta labai daug šypsosi; kas jai kelia euforinę nuotaiką?

Gyvenimas. Kai mokymasis, kuris trunka pusę nakties, verčia verkti, laisvu laiku stengiesi kuo daugiau šypsotis. Turi laimę surasti savyje.

Ar išdidžiai dėvite savo gimnazijos uniformą?

Uniforma gerai, nes sulygina žmones, tačiau saviraišką šiek tiek riboja. Pirmus metus jautiesi kažkokios didelės bendruomenės dalis, bet paskui atraitoji rankoves, įsisegi papuošalą... Norisi naujovių.

Man atrodo, kad mano gimnazija - pati geriausia Klaipėdoje. Labai geri mokytojai, žmonės - labai nuoširdūs. Direktorius stiprus ir geras, tačiau, sakyčiau, mokykloje valdžią turi moterys, yra šioks toks matriarchatas...