Ieva Savickytė: apie prisilietimą prie mokslinio gyvenimo

Ieva Savickytė: apie prisilietimą prie mokslinio gyvenimo

"Gyvenu aktyviai ir domiuosi mokslu, nes rūpinuosi savo ateitimi", - sakė Klaipėdos Vydūno vidurinės mokyklos vienuoliktokė Ieva Savickytė, sugrįžusi iš tarptautinės jūrų tyrėjų stovyklos Vokietijoje, kurioje dalyvavo keturi moksleiviai iš Lietuvos.

Atrodo, mokykla nėra tokia automatinė žinių kalykla, kaip ją piešia kai kurie moksleiviai. Lieka laiko dar ir savo pomėgiams, ir mokslinei veiklai?

Jeigu nori, tikrai gali susirasti įdomybių, dalyvauti, patirti, įgyti praktinių žinių. Žinoma, reikia išmokti, kas yra vadovėliuose, bet aš ne "kalu", o sufokusuoju dėmesį į man įdomius dalykus.

Kuo dar domiesi, be jūrų tyrimų?

Noriu būti veterinarijos gydytoja. Tai svajonė nuo mažų dienų ir visą laiką jos laikausi. Taip, žinau, kas manęs laukia: daug kraujo, eutanazija, bet kiekvienas darbas turi pliusų ir minusų. Norėčiau padėti gyvūnams. Aišku, galėčiau studijuoti ir mediciną, bet manau, kad gyvūnus gydyti maloniau. O šiaip tai norisi padėti savo aplinkai išgyventi, ne vien nukreipti dėmesį į save.

Kaip tau atėjo mintis padėti savo aplinkai švarėti, sveikti?

Lankau chemijos ir biologijos būrelius, ir jau dvejus metus tyrinėju Kuršių marių užterštumą. Man ir draugei užpernai pasiūlė chemijos mokytoja; galbūt pamatė, jog esame iniciatyvios, norime daug nuveikti, daug kur dalyvauti. Prietaisus tyrimams gavome iš tos pačios mokytojos, turime nedidelę laboratoriją, o visų tyrimo būdų galima greit išmokti. Mes tiriame nitratų, fosfatų vandenyje, išsiurbtą deguonies kiekį, kitus užterštumo veiksnius.

Pastebėjote gąsdinančių reiškinių?

Nugaišusių žuvų, aišku, pastebėjome. Mes tiriame Kuršių marias trijose vietose: prie Alksnynės, keltų terminalo ir pačiame miesto centre, kur Danės upė įteka į Kuršių marias. Nepasakysi, kad yra labai bloga situacija, tačiau nėra ir labai gera. Kad ji pagerėtų, kiekvienas turėtume pradėti nuo savęs: nešiukšlinti, neteršti, susilaikyti nuo skalbimo miltelių, atliekų pylimo į marias...

Jūsų tyrimų duomenys taip ir lieka aplankaluose ar pasiekia ekologų akis?

Mes su drauge kiekvienais metais dalyvaujame Nacionaliniame jaunųjų mokslininkų konkurse. Praėjusiais metais laimėjome trečiąją vietą ekologijos sektoriuje, tema - biocheminių medžiagų įtaka Kuršių mariose.

Klaipėdos universitetui priklausantis Baltijos pajūrio aplinkos tyrimų ir planavimo institutas kartu su partneriais iš Danijos, Švedijos, Vokietijos ir Lenkijos dalyvauja ES finansuojamame projekte, kurio pagrindinis tikslas yra pritraukti moksleivius rinktis jūrų tyrėjo specialybę. Kodėl būtent tave pakvietė į stovyklą?

Kai, pamačiusios lankstinuką, man pasiūlė dalyvauti draugė ir mama, pagalvojau: kodėl gi ne? Visi tokie projektai labai įdomūs. Tiesiog užpildžiau anketą - ir pakliuvau.

Iš Lietuvos nuvykome į universitetinį Greifsvaldo miestą Riūgeno saloje, ir ten stovėjo mūsų burinis laivas "Lovis", kuriuo ir plaukėme dešimt dienų. Naktimis sustodavome vis kitame uoste, taip apiplaukėme beveik visą Riūgeno salą. Iš penketo šalių plaukė po keturis studentus, taip pat organizatoriai - Rostoko universiteto Varnemiundėje moksliniai darbuotojai. Pasiskirstėme grupelėmis tirti citoplanktono, hidrogeografijos, vandens segmentus. Aš pasirinkau tirti nuosėdas, nes kai mus prieš tai supažindino su tyrimais, ši sritis man pasirodė kaip ir įdomiausia.

Kas čia įdomaus?

Iš Baltijos dugno įtaisu, primenančiu didžiules žnyples, imdavome pavyzdžius, juos išplaudavome, ir likdavo kriauklės, kirmėlės. Tada kišdavome jas po mikroskopais. Buvo labai gera patirtis, ypač dėl to, kad praplėčiau savo mokslinių terminų žodyną anglų kalba. Reikėtų užsirašyti, kol neišgaravo.

Stovyklai pasibaigus, Rostoke, Varnemiundės universitete, buvo konferencija, kur kiekviena grupė pristatė savo darbus, padarėme ir plakatus. Nei gyrė, nei peikė, nors visų darbai buvo labai įdomūs. Negalėčiau išskirti nė vieno, o per dešimt dienų labai rimtų tyrimų ir nepadarysi. Tai buvo nedidelis prisilietimas prie tikro mokslinio gyvenimo.

Naudos buvo tik jauniems tyrėjams?

Manau, kad ir organizatoriai turėjo naudos, nes jie dabar yra suinteresuoti tęsti mūsų pradėtą veiklą. Tokios stovyklos pritraukia vis daugiau žmonių tiriamajam jūrinės biologijos darbui.

Ar būdama veterinarijos gydytoja galėsi atsidėti šiam savo pomėgiui?

Iš tikrųjų tai brangiai kainuotų visi mikroskopai, bet jeigu turėčiau galimybę, - būtų labai įdomu.

Ar klasės draugai švelniai nepasišaipo, kad esi tokia moksliukė?

Ne, nes dauguma jaunuolių šiais laikais supranta, kad mokslinės žinios ir praktika yra vertingos. Nesulaukiau kandžių pastabų, visi labai susidomėję tokiais dalykais.

Kaip pramogavote stovykloje?

To laisvo laiko ne tiek daug, jis "susivalgydavo", kadangi reikėjo patiems buriuoti, negalėjome tuo metu net tyrimų daryti. Įgulos laive buvo tik trys nariai: kapitonas ir dvi merginos, mes jiems viską padėdavome daryti, bet visiems buvo smagu. Ką užsupo jūra, ko ne.

Kiek laiko per dieną skiri vadovėliams, savo moksliniams darbams ir laisvalaikiui?

Maksimum pusantros valandos per dieną skiriu pamokoms ruošti. Man labai patinka eiti į koncertus ir visokius kitus kultūrinius renginius ar šiaip susitikti su draugais, nueiti į kiną, pagaliau - paskaityti.

Kur planuoji studijuoti?

Labai norėčiau užsienyje. Manau, kad Škotijoje, kadangi ten mokslas yra nemokamas, studijų lygis aukštas, panašus kaip Didžiojoje Britanijoje. Dar turiu dvejus metus apsispręsti, kurį universitetą rinksiuosi. Jau reikėtų pradėti ieškoti.

Esi vienturtė. Ar tavo tėveliai irgi gamtos mylėtojai?

Mama yra Klaipėdos informacijos ir turizmo centro direktorė, o tėtis rengia parodas. Namie turime papūgą ir šunį. To laiko, kai daug darai, tai jo ir yra.

Gal nėra tokios aiškios skirties tarp moksliukų ir meniškos pakraipos moksleivių? Juk tavoji Vydūno mokykla - menininkų kalvė, ten visi - su "draivu".

Aš manau, kad nėra. Bent jau aš savęs nelaikyčiau užkietėjusia moksliuke, aš tiesiog gyvenu ir mokausi, kad galėčiau ko nors pasiekti; rūpinuosi savo ateitimi.

Manau, mes ten pamišę menininkai, bet - kūrybiškai pamišę. Į Vydūno vidurinę mokyklą einu nuo pirmos klasės, man labai patinka dailė, piešti, groju kanklėmis, truputį - gitara. Norisi pagroti dar daugiau instrumentų, degu ir tais moksliniais darbais.

Kaip manai, ko trūksta vaikams, kurie neranda kaip save išreikšti, šlaistosi gatvėmis, yra pikti?

Man atrodo, kad jų tėvai nepajėgė įdiegti vertybių, kad reikia ką nors daryti, kad ką nors gautum. Galbūt trukdo nuostatos, netinkami auklėjimo momentai. Man taip niekada nebuvo, kad pasinerčiau į nihilizmą.

Bergždžiai ginčijamasi, kas turėtų įdiegti pamatines vertybes: šeima ar mokykla...

Vienos vertybės įdiegiamos mokykloje, kitos - šeimoje. O jaunuoliai turi laisvę formuoti savas.

Tavo karta paneigia mokslininko mizantropo, užsidarėlio į savo kiautą, išsiblaškėlio mitą.

Nemanau, kad mokslininkai yra niūrūs ir mizantropai; tai priklauso nuo asmens savybių. Nepasakyčiau, kad egzistuoja "mokslininkų tipas".

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder