Klaipėdos jaunimas: miestui, Dievui ir sau

Pavasaris mus pažadina nelyginant po žiemos sąstingio apmirusius medžius krauti naujų pumpurų - kurti naujų planų, svajoti ir tikėtis gerų dalykų. Tačiau šis pavasaris kitoks. Visi kalba apie blogėjančią ekonominę padėtį ir grėsmingą ateitį. Būtent todėl Velykų išvakarėse kalbiname jaunus žmones - dar tik besiskleidžiančius pumpurus. Ką jie mąsto apie gyvenimą, apie ką svajoja, kaip planuoja ateitį?

Raimonda Vaičiūtė. KU džiazo muzikos katedros vokalo specialybės IV kurso studentė. 22 m.:

Kas tau svarbiausia gyvenime?

Būti laimingai. O tam, kad būčiau laiminga, turiu siekti profesinės sėkmės.

O asmeninės?

Anksčiau turėjau draugą, kuris nuolat man sakydavo, kad šeima yra svarbiausia. Tačiau išsiskyrusi su juo galvoju, kad dėl karjeros galėčiau atsisakyti asmeninės laimės.

Tavo tėvai jau keletą metų gyvena ir dirba Ispanijoje. Tau sunku?

Mama negalėjo dirbti fiziškai sunkaus darbo Lietuvoje, o kito susirasti nebuvo galimybių. Ir išvyko.

Aš jau keletą metų gyvenu savarankiškai. Tėvai šiek tiek padeda finansiškai. Įpratau. Tačiau gilesnio ryšio tarp mūsų, tėvams išvykus, neliko. Aš jų pasiilgstu, tačiau jau nebesu tokia atvira kaip anksčiau.

Ką mąstai apie sunkmetį?

Išradingas žmogus bet kokioje situacijoje randa išeitį. Ir gerai, kad ta krizė atėjo. Prieš porą metų žmonės jau įsigudrino pirkti tai, ko jiems visai nereikia. O dabar užsigrūdins.

Gal ir tu ruošiesi į Ispaniją?

Galvojau apie tai, bet tikriausiai nevažiuosiu. Man ir čia gerai. Buvau praėjusią vasarą pabėgusi iš Lietuvos. Mečiau muziką. Galvojau, bus bet kur geriau, tik ne čia. Blaškiausi, keliavau po Angliją. Ir ten supratau, kad svetimoje šalyje galiu būti tik svečias. Kad ten esu visiems svetima. Visada maniau, kad mes, lietuviai, čia tik vieni susiraukę, niūrūs. Nieko panašaus. Visur yra visokių.

Edita Bodrovaitė. KU Džiazo muzikos katedros I kurso vokalo studentė, 20 m.

Edita, ar tave veikia tai, kas dabar vyksta mūsų valdžioje, įmonėse, darbo biržose?

Ne. Manęs tai neslegia. Galbūt todėl, kad aš dar negyvenu savarankiškai. Gyvenu su tėvais. Be to, esu menininkė. Gyvenu dėl muzikos, džiaugiuosi jaunyste...

Bet tikriausiai žinai, kad profesionalūs muzikantai, negalėdami išgyventi tėvynėje, išvyksta Norvegijon žuvų pjaustyti.

Taip. Tai skaudina. Kaip ir tai, kad pasikeitus mokesčių sistemai tiems studentams, kurie studijuoja aviaciją ar menus, per metus reikės mokėti apie 17000 litų. Nežinau, kas norės čia mokytis už tokius pinigus. Olandijoje studijuoti būtų galima už 5 tūkstančius.

Ką nors pakeisti gali tik beprotiškai stiprus žmogus. Kad bent jau pradėtų ką nors daryti. Manau, kad mano vaikai pradės kurti ką nors nauja, o mano karta turi tiems vaikams pakloti tvirtus pamatus.

Kas tau atrodo svarbiausia gyvenime?

Svarbiausia yra susikalbėti su savimi. Ir dar labai svarbu būti nepiktam ant pasaulio. Nematau priežasčių, dėl ko reikėtų pykti.

Irina Fiodorova. LCC Tarptautinio universiteto antrojo kurso studentė, 19 m.

Kas tave šiandien domina labiausiai?

Man įdomu, kodėl tam tikrose situacijose žmonės elgiasi taip, o ne kitaip. Todėl ir studijuoju psichologiją.

Kaip manai, gyvenimas - gražus?

Gyvenimas nėra gražus - gyvenimas yra nuostabus! Tiesiog reikia išmokyti save tai įžvelgti.

O kas, tavo manymu, yra krizė?

Kai žmogus mėgina gyventi ne pagal savo galimybes.

Kokie tau atrodo suaugusieji?

Jeigu tai mane supantys suaugusieji, - tai įdomūs. Turiu galvoje savo nuostabią mamą, visada palaikantį tėtį ir visada išklausančias tetas.

Kodėl Lietuvoje tiek daug žmonių staiga viskuo nusivylė?

Gal jie per daug save garbino ir pastebėjo, kad negali įgyvendinti savo norų? O gal dėl lietaus?

Sunku būti jaunam?

Sunku būti neapsisprendusiam, pasimetusiam, neįdomiam.

Ramunė Bučniūtė. Menų fakulteto smuiko specialybės pirmojo kurso studentė, 20 m.

Papasakok apie save: koks tu žmogus.

Čia rimtas klausimas. Esu impulsyvi, jausminga, gana drąsi. Gimiau Laukuvoje, tačiau jau penkerius metus gyvenu Klaipėdoje. Pusę savo gyvenimo paskyriau muzikai. Man patinka kalbos: mokiausi prancūzų, anglų, savarankiškai išmokau italų... dabar mokausi ispanų. Esu labai užsiėmusi. Nepaisant studijų, lankau teatrą, vaidinu ir dainuoju "Grock" studijos kuriamoje roko operoje "Eglė žalčių karalienė". Taip pat dainuoju krikščioniškos muzikos chore "Soli Deo".

Šiuolaikiška mergina lanko krikščionišką chorą?

Mano šeima tikinti, tad aš augdama, mąstydama supratau, kad ne šiaip sau viskas yra. Ne šiaip sau gyvenime vyksta geri dalykai. Dievoieška man padeda susikoncentruoti, ugdyti moralines, dvasines vertybes. Mokausi neteisti, būti tolerantiška. Mokausi mylėti save, nes tik mylėdamas save gali mylėti kitus. Šias vertybes kiek įmanydama puoselėju. Džiaugiuosi chore sutikusi daug gerų žmonių, kurie daro puikius darbus miestui, Dievui ir sau.

Apie ką svajoji?

Apie darnią šeimą. Aišku, vaikai yra didelė atsakomybė, tačiau, manau, jie yra didžiausia gyvenimo prasmė.

Noriu muzikuoti. Noriu būti ten, kur yra ką nors veikiančių žmonių. Noriu būti visur. Noriu ką nors gera nuveikti dėl savęs ir dėl kitų.

Kas tave mokė šito siekti?

Mama.

Ką manai apie Lietuvos situaciją?

Man liūdna stebėti tai, kas šiuo metu vyksta, kita, vertus, krizė man neįdomi. Tų krizių visada būdavo. Turime džiaugtis, kad dabar nėra karo.

Kur dėtum išloštą milijoną?

Esu patriotė. Norėčiau tuos pinigus padovanoti Lietuvai. Gal pusę pasilikčiau sau, o pusę jų paaukočiau skautų bendruomenei.

Mykolas Treščenkinas, S. Šimkaus konservatorijos moksleivis, 17 m.

Kokią specialybę studijuoji?

Vokalo, chorvedybos ir fortepiono. Dar dirbu Muzikiniame teatre - vaidinu ir dainuoju chore.

Kur išleidai pirmąją savo algą?

Pirmoji alga priklausė man. Antrąją atiduosiu mamai.

Kodėl dalis jaunimo yra viskuo nusivylę?

Gal jie nežino, ką daryti? Daug ką lemia aplinka. Jei vaikas namie nieko padoraus nemato, jei tėvai gyvena taip pat "depresovai", neprasmingai, tokiam vaikui neįmanoma neužsikrėsti neveiklumu. Tokioje šeimoje augantis vaikas net nežino, ko galėtų norėti. O kai užauga - jį pakeisti jau labai sunku.

Ką manai apie siekį būti turtingam?

Aš suaugęs norėčiau gyventi ramiai. Turėti medinę sodybą gamtoje. Maudytis ežere. Sveikai gyventi. Senatvėje būti stiprus ir tvirtas.

Žiūri žinių laidas?

Man bloga nuo tokių žinių.

Kaip ketini pakeisti pasaulį?

Aš jį jau keičiu. Nedarau nieko blogo.

Aistė Gvozdevaitė, "Ąžuolyno" gimnazijos moksleivė, 17 m.

Ko norėtumei iš gyvenimo?

Labai daug ką noriu veikti. Noriu reikštis politikoje, menuose. Noriu studijuoti ir ekologiją, ir fotografiją. Tačiau šiandien neskubu yventi. Yra gerai kaip yra, o kai gyvenimas privers apsispręsti, - nuves ten, kur reikia.

Iš ko semiesi gyvenimo tiesų?

Mokykloje nuolat kala į galvą, kad specialybės pasirinkimas yra labai svarbus. Tačiau aš mąstau kitaip. Įstojei ne ten - nieko tokio. Gali rinktis, įstoti kitur. Manau, kad netgi nestudijavęs gali pasiekti ko nori. Gal aš, pavyzdžiui, baigusi mokyklą norėsiu išvykti į Indijos kalnus ir ten gyventi? Ką studijuosi - nėra esmė. Tik reikia įsisąmoninti, kad tu viską gali. Gali, nes nori.

Norėtum bastytis po kalnus?

Taip. Mane traukia įdomios kultūros, budizmas, joga, kitaip mąstantys žmonės. Keliauti, pažinti yra labai prasminga.

Kai kurie vegetarai nevalgo mėsos vien dėl to, kad protestuoja prieš žudymą. Jie taip gelbėja pasaulį. O kaip tu tai darai?

Saugodama savo artimuosius ir aplinką.

Ką manai apie gyvenimą Lietuvoje?

Esu Lietuvos moksleivių parlamento švietimo komiteto narė. Siekdama tikslo, kad Lietuvos moksleiviams būtų geriau, neturiu moralinės teisės išvykti studijuoti į užsienį. Be to, esu namų vaikas. Noriu būti šalia savo artimųjų. Todėl studijuosiu čia. Aš labai myliu savo tėvynę Lietuvą.

Bet čia politikai užsiėmę savimi, daugėja bedarbių, visi vaikšto susirūpinę...

Apie krizę galvoju taip: praeis. Mūsų šeimai ta krizė jokios įtakos nepadarė. Tiesiog dabar nuėję į parduotuvę labiau pagalvojame: imti tai ar ne. Tėtis net valčiai pinigų sutaupė. Laimingas. Plauks į jūrą. O jei rimtai, tai man apmaudu dėl nebrandaus žmonių mąstymo. Krizė yra įsiūbuota lyg švytuoklė. Žmonėms patarčiau mažiau galvoti apie ją.

Ką keistum, jei būtum Seime?

Mūsų Seime sėdi nemažai nekompetentingų žmonių. Ateina į Seimą, o tada mokosi būti Seimo nariais. Taip neturi būti. Seime turėtų dirbti patys geriausi.

Ar laikai save suaugusia?

O kas yra suaugęs?

Jonas Puzinas, "Ąžuolyno" gimnazijos moksleivis, 17 m.

Kur stosi baigęs mokyklą?

Svajojau tapti pilotu, tačiau mano širdis nėra labai sveika, todėl turėjau šios idėjos atsisakyti. Stosiu į skrydžių valdymą. Sėdėsiu oro uoste, kartu su kitais operatoriais. Man patinka sunkios, netradicinės specialybės.

Kaip mokykla padeda pasirinkti profesiją?

Vyksta įvairūs seminarai, kuriuose ko nors pasiekę žmonės pasakoja savo istorijas. Jie padeda susivokti, kodėl verta mokytis, siekti tikslų. Tėvai, aišku, nori, kad studijuočiau tai, iš ko būtų galima pragyventi.

Kas tau yra Tėvynė?

Esame viena tauta, viena kalba, viena kultūra. Jei čia gimiau, tai turiu gerbti savo Tėvynę. Man asmeniškai keista, kodėl žmonės taip neatsakingai renka valdžią. Bet pernelyg į tai nesigilinu.

Ko norėtum iš gyvenimo?

Noriu dirbti įdomų darbą, turėti šalia savęs žmonių, kuriems rūpėčiau. Kad ir pats turėčiau kuo rūpintis. Kad būtų taika pasaulyje ir gražus oras.

Kaip vertini darbomanus?

Jie žiūri tik tai, kas yra jiems po nosimis. Neturėdami laiko pabendrauti su šeima, vaikais, draugais jie nyksta kitų akivaizdoje.

Kaip jautiesi tarp savo bendraamžių?

Esu iš tų, kurie nori skleisti gėrį. Nežinau, kaip sekasi, bet stengiuosi. Pats pasisiūlau padėti. Daryti gera yra smagu. Apskritai būti jaunam yra gerai. Nes kai suaugsiu, reikės dirbti, vargti. Norėčiau, kad "blogiukų" būtų mažiau, bet nežinau, kaip tuos blogus žmones reikėtų išauklėti, kad jie nevogtų, nesimuštų.

Ką moksleiviai kalba apie krizę?

Krizė jaunimo pokalbiuose yra lyg anekdotas. Pavyzdžiui, kai paklausi vaiko, kodėl jis taip blogai padarė, šis atsako: "Man krizė" - ir visi juokiasi.