Marija, kaip į tavo rankas pakliuvo smuikelis?
Girdėjau, kaip juo griežia virtuozai, ir man labai patiko skambesys. Tiesiog išgirdau muziką, panašią į paukščio čiulbesį. Bet paskui išgirdau Darją skambinant fortepijonu - užsimaniau išmokti ir aš. Priėjusi pakartodavau, ką ji ką tik grojo. Kartais mudvi net susiginčijame, kurios dabar eilė "kankinti" fortepijoną.
Mama man pasakojo, kad sesė ir gimė pirma, aš - iš paskos, tai jai kaip ir priklauso būti veržlesnei, aktyvesnei. Kažkodėl visi įsivaizduoja, kad aš esu kur kas lėtesnė. Bet tai netiesa. Ir kai baigiau pirmą M. Gorkio vidurinės mokyklos klasę, mokytoja pasakė, kad mes abi su sese kaitaliojamės vietomis: tai ji būna ramesnė, tai aš įsisvajoju. Bet mes abi su malonumu grojame šeimyniniuose mokyklos koncertuose, kuriuose dalyvauja vaikai su tėveliais arba broliais. Mudvi grojame drauge su sese arba su pussesere Nastia. Taigi mūsų giminėje užtenka muzikantų. Močiutės ir seneliai tuo džiaugiasi.
Kodėl nori mokytis groti iškart keletu instrumentų?
Kiekvienas turi savo troškimų. Mano sesuo, tarkim, dar lanko ir gimnastiką. Aš dirbu įvairiai, kartais tiek daug valandų per dieną, kad pati nebesuskaičiuoju. Gal būsiu smuiko mokytoja, bet norėtųsi ir koncertuoti. Kai mama nusiveda į gerą koncertą, užvaldo labai gera nuotaika, ir man didžiulį įspūdį yra padariusi ir arfa, ir vargonai... Kiekvienas instrumentas yra savitas ir nepakartojamas. Įdomu būtų pažinti jų kuo daugiau. Žinoma, smuiką labiausiai myliu.
Ar tau nesunku tiek daug mokytis?
Iš pradžių buvo labai sunku, juk niekas iškart nepaklūsta. Ir dabar, kai ilgai groju, pavargsta tai ranka, tai kojos, tik galva - ne. Kitoje mokykloje man patinka visi dėstomi dalykai, ir skaitymas, ir matematika. Ir labai patiko koncertuoti M. Gorkio mokykloje, nors tai dariau visai neseniai, ir tik vieną kartą.
Ką mėgsti daryti, kai negroji?
Man patinka piešti. Kartais piešiu save, griežiančią smuiku koncerte. Su draugėmis mėgstu pažaisti kieme slėpynių ar gaudynių. Dar moku šokti. Neseniai močiutė išmokė kepti blynus. O aš mamą mokau groti smuiku, ir ji jau išmoko groti "Gaidelio dainelę". Mamyte, pagrok, - spontaniškai pasiūlo Marija. - O šiaip imu kartais ir sukuriu kokį nedidelį etiudą fortepijonui arba dainelę. Esu parašiusi ir eilėraštį, tik nebeprisimenu jo.
Ko bijai, kai reikia lipti į sceną?
Kad man nepasiseks. Į salėje sėdinčią mamą nei į publiką stengiuosi nežiūrėti, tik į smuiką, ir jausti jį. Groti labai malonu, ypač linksmus dalykus. Tai kaip žaidimas.
O kam mažam vaikui išvis reikalinga muzika?
Jau sakiau. Kad linksmiau būtų gyventi. Turiu geras mokytojas, štai kad ir apie smuiką per pamokas išgirstu vis ką naujo: apie senuosius instrumento meistrus, apie muzikantus... Kartais vienos savo mokytojos truputį prisibijau, - atsidūsta mergaitė. - O kartais ji man duoda per daug jau lengvas užduotis. Bet būna, kad man pritrūksta laiko ir kantrybės, tada tik norisi griūti į lovą.
Ar pasvajoji apie didžiąją sceną?
Taip, žinoma. Čia svarbu ir tokios mažos smulkmenos, kaip gražūs drabužiai, sugarbanoti plaukai. O kartais galvoju, kaip miela būtų muzikos mokyti kitus vaikus... Kai turėsiu savų vaikų, nepagailėsiu jų, vesiu į muzikos mokyklą, - juokiasi Marija, žvilgtelėjusi į mamą.
Kaip norėtum praleisti atostogas šią vasarą?
Tėtis dėl darbo negalės toli išvažiuoti, bet aš norėčiau aplankyti šiltuosius kraštus. O jeigu ne, tai būtų gerai ir pagyventi palapinėje miške su visa šeima, laužą pakūrenti.
Marija, sakyk, su kuo palygintum muziką?
Su paukščiais.
O kokie paukščiai tau gražiausi?
Šarkos ir varnėnai...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą