"Kokį prisimenu Osvaldą mažą? Kartą mokykloje, kur turėjau anglų kalbos pamokėlių, uždaviau vaikams nupiešti žirgą. Pasibaigė pamoka, prasidėjo kita, o vaikas vis piešė... Nustebau, kai po mėnesio iš sanatorijos, kur berniukas gydėsi, gavau voką, kuriame buvo gražaus žirgo piešinys. Tas vaikas viską, ko imasi, pabaigia iki galo", - pasakojo globėja. - Osvaldo palovė buvo kaip sandėlys; kažkodėl berniukas rinko ir kaupė įvairius smulkius daiktus. Ir ten buvo jo žaidimų vieta. Ir kaip pati prisiminei, vaikui anuomet patiko tik dvi spalvos - juoda ir balta."
Turbūt daugiau spalvų ir nebuvo. Penkerių metų vaiką motina pati patikėjo globėjai, mat norėjo gydytis nuo alkoholizmo. Į priklausomybės ligų centrą ji taip ir nenuvyko, tačiau berniuką atsiėmė. Kai Virginija po metų nuėjo į vieną daugiabučių aplankyti Osvaldo ir jo mamos, žvarbią žiemą atrado jį koridoriuje. Ten vaikas tuos metus ir gyveno, nes sukčiai iš motinos išviliojo butą ir pinigų nedavė. Ponia Virginija kosintį ir sunkiai sergantį berniuką perdavė gydytojams, pamažu jis sveiko nuo džiovos. "Kai pasiėmiau jį į sodybą, šešerių metų vaikas kalbėjo beveik vien keiksmažodžiais. O bausmė keikūnui būdavo plauti lauko tualetą. Gaila man buvo vaiko iki ašarų, bet kokias tris savaites jam teko tai daryti", - pasakoja moteris.
Osvaldo mama po poros metų susirado gyvenimo draugą ir ėmė lankyti sūnų, o dar po ketverių metų jai iš tikrųjų pavyko liautis svaigintis. Bet kai sugyventinis netikėtai pasimirė, moteris taip palūžo, jog išgėrė tiek, jog, kaip žmonės sako, "sudegė degtinėje".
Kaip tau sekasi, Osvaldai? Tai, sakai, būsi dailininkas? - paklausiau, kai mudu vėl susitikome.
Tikiuosi. Menas gal ir neišgelbės pasaulio, bet jis lavina, gyvenimą daro įvairesnį ir gražesnį. Skaitau meno istoriją, žaviuosi Monė, Leonardu da Vinčiu, Rafaeliu, nors man tapyba sekasi sunkiausiai iš visų disciplinų. Gal blaškausi, bet nelabai įsikertu. Tapybą man dėsto klasės draugo tėtis Viningas. Geriau sekasi skulptūra - ir mokytojas labai geras, todėl rinkčiausi šias, o gal juvelyrikos studijas, - lėtai, apmąstydamas žodžius, kalbėjo vaikinas.
Pasigyrė užsiauginęs raumenis, kai vasarą dirbo krovėju, bet ateinančią vasarą būsiąs vaikų sporto stovyklos vadovu.
Ar prisimeni, kaip pakliuvai į šiuos namus? Ar teko pakovoti už būvį su bendraamžiais?
Kad nelabai prisimenu. Teko pakovot už kiekvieną pramogą, televizijos laidą. Buvo ir žiauresnių berniukų. Visų skirtingi norai.
O kokiais žmonėmis jie tapo išėję?
Geriausiai tiems, kuriuos į savo namus pasiėmė giminaičiai, kurie negeria ir nesimuša. Vieni buvę draugai mokosi, dirba, bet yra ir tokių, kurie susidėjo su "šustra" kompanija. Viena mergina, girdėjau, grįžo į savo tikrąją šeimą, bet jie ten visi narkomanai. Ji uždirba jiems maistui, keičia švirkštus... Aš tai vengiu panašių vietų, nors mano amžiui - daug pagundų: ir parūkyti, ir išgerti.
Ar daug turi draugų?
Kaip ir nuo mažų dienų, geriausios mano draugės - mergaitės. Jos sukalbamesnės, ne tokios dviveidės. Ne taip seniai truputį padėjau globėjai prižiūrėti metukų amžiaus mergytę: pasūpuodavau, pakalbindavau, nors, aišku, ji dar nieko nesupranta. Draugai kartais viena sako į akis, kita kalba už nugaros. Kad neturiu savo nuomonės, noriu prie kiekvieno pritapti. Iš tikrųjų nesu nuolankus, tik išsiugdžiau tokią laikyseną, kiek chameleonišką. Manau, žmogų reikia priimti koks yra, pažinti ir suprasti, kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip, kaip jis mąsto. Bet iš tiesų nesu konfliktiškas, nuoskaudas pasilieku sau, nemėgstu išrėkti į akis.
Ne, nė vienas klasiokas nėra manęs įžeidinėjęs dėl to, kad neturiu tėvų, augu su svetimais. Kartais jų tėveliai manęs per daug gailėdavosi. Suprasdavo, kaip sunku, kai nėra tos meilės ir palaikymo.
Visgi augai sodyboje, kur kasdien ateina ar vaikų aplankyti, ar fondo labdaros prašyti suaugusieji, tarp kurių ne tik pažeminti ir nuskriaustieji, bet ir dvasios menkystos.
Užaugęs aš nuo visų prieglaudų esu linkęs laikytis atokiai. Bet jei būsiu pasiturintis, remsiu projektus, skirtus padėti vaikams ir gyvūnams. Man draugai išliedavo širdgėlą, kaip jiems skaudu būdavo matyti smurtaujantį tėvą, be sąmonės, girtą motiną. Ir dar tokie tėvai visą pyktį išlieja ant savo vaikų... Aš prisimenu, kaip pats drebėdavau bejėgis iš baimės, kai prisigėrę tėvai imdavo rietis ir muštis. Skaudžiausia būdavo, kai policininkai išsiveždavo areštinėn mamą, nes ji kažkodėl jiems labiau užkliūdavo.
Kai apsigyvenau vaikų sodyboje, čia patyriau daug gero. Prisimenu pasisėdėjimus virtuvėje, pokalbius su Virginija. Tokiose sodybose turi dirbti žmonės, kurie patys turi vaikų ir labai daug kantrybės, kad galėtų suprasti nuskriaustus ir piktus vaikus. Juk jų pasaulio suvokimas toks skirtingas, kad negalėtum perteikti ir visomis paletės spalvomis.
Bet Virginija jus, vaikus, kiekvieną sekmadienį vesdavo į bažnyčią...
Kai paaugom, leidžia patiems pasirinkti, su kuo susitikti, eit į bažnyčią, ar ne. Aš dabar domiuosi budizmu, kinų filosofija, ir man tai suteikia ramybės. Ir vienatvė tampa prabanga.
Po metų kitų į Melnragę gyventi atsikėlė ir tavo tėvas.
Jis mane lanko, paskutinis susitikimas buvo per Velykas. Jis atnešė vaišių. Atrodo, pasitaisė, nebegeria. Ne, aš iš jo nieko neprašiau ir niekada neprašysiu, jis nelabai ką ir turi. Jeigu kviestų kartu gyventi, niekada nesutiksiu. Ne pinigų man labiausiai trūko - tos meilės, to natūraus žmogiško ir kraujo ryšio. Aš turbūt visada jausiu nuoskaudą.
Su sodybos vaikais vasaromis tau teko pakeliauti, aplankei aštuonetą šalių. Kas labiausiai įsiminė?
Danijos zoologijos sodas, Vokietijos miestai ir katedros, o Austrijoje gyvenau nuostabioje paprastų žmonių šeimoje. Trumpą akimirką patyriau, kokie žmonės gali būti artimi ir rūpintis kitu labiau nei savimi. O iš mus aplankiusių visokių proto bokštų niekas taip neįsiminė kaip vokiečių akrobatai - ugnies rijikai. Labai didelį įspūdį sukėlė sugebėjimas pažaboti ugnies baimę, meistriškumas, žaibiška reakcija. Jie net buvo pakvietę mane dalyvauti lauko pasirodyme. Nežinau, bet man atrodo, kad po to šokio su ugnies lazdomis aš susiradau daugiau draugų mokykloje...
P. S. Išeidama paklausiau Osvaldą, ar jis vis dar piešia žirgus. Sakė, nelabai turi laiko. Palinkėjau jam pastatyti laivą - iš savo minčių, meilės pasauliui ir didžiajai dailininkų šeimai, ir iš Tikėjimo.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą