Randevu krante
Ir tą dieną, kai Klaipėdos uosto kapitono pavaduotojas Ričardas Lučka ruošėsi atostogauti, Baltijoje ir mieste siautė štormas.
Kiek abejojau, ar R. Lučka išpildys pažadą kalbėtis. Bet kai susitikome, tik mostelėjo ranka: "Atlaikius "Anatolijaus" ir "Ervino" uraganus, tokie štormai nebebaugina". Ir išliejo krūvą komplimentų krante dirbančioms tarnyboms. Ką tik panašius žodžius jis buvo ištaręs gal trisdešimčiai kapitonų uniformas dėvinčių vyrų, atėjusių su puokštėmis gėlių - atsisveikinti su kapitonu, kuris į uosto tarnybą po atostogų nebegrįš.
Ketveri metai - žvejybos laivų kapitonas, devyneri metai - locmanas, keturiolika metų - uosto kapitono pavaduotojas...
Mano gyvenimas iš tiesų buvo spalvingas - žvejojome Meksikos įlankoje, Karibų jūroje, Afrikos pakrantėse. Kai 1968 metais pasiūlė ruoštis į Kubą vyriausiuoju šturmanu kubiečių laivuose, žinoma, sutikau. Buvome laisvi po Havaną vaikščioti. Apskritai kol buvome už geležinės uždangos, pasidairyti po pasaulį, pamatyti, kaip žmonės gyvena kokiame nors Madride ar atostogauja Kanarų salose, buvo vertybė. Kai 1972 metais grįžau iš Kubos, man pasiūlė dirbti locmanu uoste. Vėl nauja patirtis. Gal locmanu būčiau dirbęs ilgiau nei 9 metus. Bet 1981 metais žuvo mano brolis Alfredas. Labai skaudžiai išgyvenau tą netektį. Mes su broliu buvome labai geri draugai. Žinoma, nepiktavališkai, bet bendradarbiai, pažįstami vis klausinėjo, kur, kaip, kodėl žuvo... Pagalvojau, kad gerai būtų vėl išplaukti. Ir išplaukiau mokslinių tyrimų laivo "Lev Titov" kapitonu. Vėlgi labai įdomus mano gyvenimo laikotarpis: ekspedicijos tarp Norvegijos ir Islandijos krantų. Laive nuolatos keisdavosi mokslininkų grupės, nes keisdavosi tyrimų projektai - biologija, klimatas, branduolinis spinduliavimas...Laisvu laiku daugelis užsukdavo pabendrauti. Oi, prašviesindavo smegeninę. Kai užsukdavome į Skandinavijos uostus, į mūsų laivą badydavo pirštais - "špionas atplaukė". Nors ir kapitonas, aš daug ko nežinojau. Mano užduotis buvo saugiai vesti laivą ir "kompetencija" baigdavosi, kai būdavo siunčiamos ataskaitos su grifu "Visiškai slaptai".
Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, tame jau svetimos valstybės laive pasijutau nei šiaip, nei taip. O Klaipėdos uosto kapitonu tuomet dirbęs nuostabus žmogus Nikolajus Severinčikas irgi suprato, kad dokumentacija jau nebebus rašoma rusų kalba. Kad uoste apskritai daug kas keisis ir jau lietuvių kalba "ja na vašem ptičjem jazykie" nebebus ignoruojama. Permainų periodui mano persona buvo tinkama...
Ir su Nikolajumi Severinčiku mes tikrai labai neblogai padirbėjome.
Kurias pareigas eidamas Jūs jautėte didžiausią pasitenkinimą? Kur labiausiai realizavote save?
Nors uosto kapitono pavaduotojui tenka labai daug popierizmo, tačiau būtent juo dirbdamas jaučiuosi daugiausia nuveikęs Lietuvai - radosi lietuviškos jūreivystės terminologija, dokumentacija, pagaliau - ir tradicijos. Džiaugiuosi, kad buvau Lietuvos jūrininkų sąjungos įpareigotas su grupe kapitonų sukurti Lietuvos civilinio jūrų laivyno uniformas. Pusantrų metų su dailininke Sofija Kanaverskyte dirbome. Rezultatas, atrodo, išėjo neblogas. Mums tų uniformų pavydėjo ir latviai, ir estai.
Ką pajutote, kai Lietuvos prezidentūroje Jums 1996 metais buvo įteiktas Gedimino ordino medalis?
Kapitonas nušvito:
Žinoma, buvo labai malonu, kad esi pastebėtas ir įvertintas. Bet juk iš Prezidentūros nei uosto, nei jūros nematyti... Įtariu, kad tuometinis Klaipėdos uosto direkcijos vadovas Valentinas Greičiūnas prie to prisidėjo... Aš stebiuosi šio žmogaus talentu žmoguje matyti... žmogų. Jis valytojai gerą žodį tars, virėjai ranką pabučiuos, būtinai pastebės uolų darbuotoją.
Jūsų didesnė gyvenimo dalis prabėgo jūrose ir vandenynuose. O jūreiviai - prietaringi žmonės. Kokių prietarų turite Jūs?
Laive negalima švilpauti - audrą prišvilpsi. Iš laivo negalima mėtyti nuorūkų ir apskritai šiukšlių - Neptūną užrūstinsi.
Ir niekada neprasilenkėte su prietarais?
Na, šiukšlinti vandenyno ar jūros dėl įsitikinimų negalėčiau. Tą kaldavau į galvas ir įguloms. Apskritai reikalaudavau tvarkos ir švaros visur, kur dirbau...
Na, o ar švilpaujant galima prisišaukti audrą, taip ir nežinau. Atrodo nešvilpavau, bet nei "Anatolijus", nei "Ervinas" Klaipėdos neaplenkė. Gal kas nors ir švilpavo?
Ar esate pajutęs, jog turite angelą sargą?
Nors esu gimęs Kaune, tačiau pokario metais tėvai persikraustė pas gimines Prienų rajone. Vėliau, kai mokiausi Paptų vidurinėje, į mokyklą žingsniuodavome kokius tris kilometrus. Ir labai laukdavome, kada užšals Nevėžis. Tuomet į mokyklą čiuoždavome pačiūžomis: nesvarbu, kad upė vingiuota ir kelias ilgesnis. Užtat ant pačiūžų. Tuomet dar paauglys gal pirmą kartą pajutau - kažkas saugo, - kai prašokau properšą. Pokario metais vėlgi su broliu grįždami iš mokyklos miškeliu patekome į tokią stribų ir partizanų kryžminę ugnį... Iš automatų pylė ir atvaryta kariuomenė. Griovyje sukritusius kulkos aplenkė. O paskui tėvas sakė, kad tame susišaudyme gyvų nelikę...
Jūrose ir vandenynuose angelo sargo sparnus irgi ne kartą esu pajutęs. Persikeliant iš laivo į laivą, apvirto plaustas, surištas iš žvejybos plūdurų. Vandenynas neramus. Bet pavyko išsilaikyti, kol mus išgraibė. Kai dirbau Kuboje, iš Havanos atplaukė laivas, į kurį reikėjo perkrauti žuvį. Kadangi buvo ne mano vachta, neatsispyriau pasiūlymui valtimis nuplaukti į krantą. Ten palaima - žvelgiame į skaidrų vandenį. Nors dugnas už trisdešimties metrų, bet visa gyvūnija, augmenija matyti. Pakrantėje rankiojame kriauklytes. Ir staiga - baisus vėjas. Sušokome į valtį, o mus nenumaldomai galinga bangų mūša neša į akmenis. Juodukai, su kuriais atplaukėme, žiūri į dangų ir linguoja. Su mumis buvo dar latvis. Tai su juo, iki šiol nesuprantu kaip, bet pavyko iš to bangų mūšos sūkurio išsiveržti.
Panašių situacijų mano gyvenime iš tiesų buvo nemažai. Ir išsikapanodavau. Taigi angelą sargą tikrai turiu.
Visi mes prisimename vaikystės svajones. Kurios jų išsipildė?
Mano tėvai buvo dideli Lietuvos patriotai. Tą jausmą perėmėme ir mes, vaikai. Ir augau, ir brendau su slapta svajone apie laisvą Lietuvą. Laisvės troškimą kurstė ir tai, kad mačiau, kaip žmonės gyvena plačiajame pasaulyje. Išsipildė. Tėvas skatino mokytis, kad neliktume nuolat vergauti "kolchoze". Labai norėjo, kad būčiau lakūnas, kaip Darius su Girėnu, kurių sugrįžtančių tėvai kadaise laukė Kaune. Bet lietuviai lakūnų mokyklose nelabai buvo pageidaujami. O aš, prisiskaitęs knygų, norėjau pasaulį pamatyti. Vienintelė reali galimybė - tapti jūreiviu. Tapau. Svajonė pamatyti pasaulį išsipildė. Svajonė turėti stiprų šeimos užnugarį taip pat išsipildė su kaupu. Mano gyvenimo talismanai - žmona Elena, dukra Vilija, sūnus Darius. Pabiro ir "talismaniukai" anūkėliai Gabrielė, Dominykas, Kotryna, Agnė, patys mažiausi - keturmetis Kristijonas, kuris yra labai gera auklė vienerių metukų Simonui. Su anūkais turime bendrų interesų: "Tėtuk, sutaisyk dviratį", "Tėtuk, padrožk pieštuką". Taisau, drožiu.
Jūs visą gyvenimą įvairiausių ekstremalių situacijų sūkuriuose. Ar nebaugina dabar prasidėsiantis ramus gyvenimas?
Atvirai prisipažinsiu, aš to ramaus gyvenimo labai laukiu. Pagaliau daugiau būsiu su šeima. Antra vertus, nuolatos jaukiuose namuose nekiurksosiu. Turiu kelis pasiūlymus savo darbinę karjerą tęsti. O aš laisvas rinktis - imtis to ar ne.
Jūs juk esate ir Kapitonų klubo įkūrimo iniciatorius, šio klubo valdybos pirmininkas.
Džiaugiuosi, kad buriamės, kad kažką ir nuveikiame. Ne tik Klaipėdoje, bet ir Lietuvoje žino, kad tokie esame. Viliuosi, kad liks daugiau laiko atsidėti klubo veiklai.
Gražina JUODYTĖ
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą