Penktasis triumas

Gerai, kad nėra ledo

Ko gero, artėjant Kalėdoms pasieniečiai labiausiai džiaugiasi šiltais ir lietingais orais. Mat kai tik marias padengia ledukas, gelbėtojams neramu - vėl teks nuiminėti aistruolius nuo ledo lyčių. Ko tik tada jie neprisižiūri, būna išties įdomių vaizdelių.

Pavyzdžiui, vienas 70 metų žvejys aistruolis, įkritęs į eketę, jau užsimovęs jam numestą gelbėjimosi ratą, bando paimti dėžę su laimikiu. Jo akys pilnos siaubo ne todėl, kad skendo, kad jį gelbėjo, o todėl, kad į vandenį gali įkristi dėžė su žuvytėmis. Atrodo, žmogus turėtų pasimokyti. Kur tau: po savaitės tą vyruką pasieniečiams vėl teko gelbėti.

Gelbėjimosi ratai paslėpti

Gelbėjimosi ratų vis dėlto Kruizinių laivų terminale yra

Kitų šalių uostų krantinėse gelbėjimosi ratai pakabinti matomose vietose, kad bet kuris praeivis netyčia įkritusiam į vandenį žmogui galėtų atskubėti į pagalbą. Klaipėdos uoste, Kruizinių laivų terminale, sakoma, irgi yra gelbėjimosi ratų, tačiau kur jie laikomi, niekas nežino. Be to, juos iš saugyklų iškrapštyti ne taip paprasta. Viena laimė, kad niekas neskęsta.

O geriau pagalvojus, gal ir gerai, kad nežino, sužinos - ištampys, sudraskys, supurvins. O kai paslėpti, jeigu kokia komisija - prašau, gelbėjimosi ratai įsigyti pagal visas instrukcijas: švaručiai, gražučiai, naujutėlaičiai. Kita vertus, nėra to blogo, kuris neišeitų į gera, kaip žmonės sako: galbūt ir klaipėdiečiai atsargesni krantinėje, nes nemato gelbėjimosi ratų. Matytų, tai, žiūrėk, koks nors tyčia įkristų į vandenį, norėdamas įsitikinti, ar kas nors paduos skęstančiajam šiaudą.