Balerina Inga Briazkalovaitė: "Anksčiau paklausta, kas man yra šokis, nerasdavau tinkamų žodžių"
Kaip šokis atsirado jūsų gyvenime?
Gimiau ir augau Vilniuje. Mamai galima dėkoti visą gyvenimą ir už viską. Dar niekam to nesu pasakojusi, bet gimiau turėdama tam tikrą sveikatos sutrikimą - padidintą raumenų tonusą (kai raumenys yra pertempti taip, kad vaikas negali atsistoti visa pėda).
Turėjau mokytis vaikščioti su specialiais batukais. Gyvenimo ironija, kad vėliau pasirinkau balerinos profesiją ir vėl turėjau avėti ypatingus batelius - puantus. Už tai irgi dėkoju mamai.
Anksčiau paklausta, kas man yra šokis, nerasdavau tinkamų žodžių. Kai vertikalaus šokio projekte dirbome kartu su profesionalais iš Nyderlandų, viena viešnia, pamačiusi, kuo aš gyvenu ir kaip šoku, kaip dirbu su vaikais, ištarė auksinę frazę - aistra. Tada supratau, kas man yra šokis.
Du jūsų, kaip balerinos, dešimtmečiai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro trupėje: nuo ko viskas prasidėjo? Ką įvardintumėte kaip svarbiausią patirtį?
Baigiant mokslus Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Jurijus Smoriginas pasiūlė važiuoti šokti būtent į šio teatro baleto trupę. Čia dirbo kelios merginos iš M. K. Čiurlionio menų mokyklos: tai mane įkvėpė ir suteikė pasitikėjimo. Jos gražiai atsiliepė apie baleto trupę.
Atvykau į Klaipėdą, planuodama pabūti čia vienus metus. Po metų įstojau į Klaipėdos universitetą studijuoti mechanikos inžinerijos, todėl nusprendžiau likti ilgesniam laikui. Taip pamažu vieni metai teatre virto visais aštuoniolika (juokiasi)...
Balerina - Klaipėdos universiteto Jūrų technikos fakulteto mechanikos inžinerijos bakalaurė. Netikėta...
Nuo mokyklos laikų patiko matematika ir erzino frazė, kurią dažnai girdėdavau: "Šokėjos galvoja tik kojomis." Buvo smagu paneigti šį mitą, pasirinkus tiksliuosius mokslus.
Sėkmingai įgijau bakalauro laipsnį ir buvau pakviesta magistrantūros studijoms, tačiau teko atsisakyti, nes jos būtų kirtęsi su Muzikinio teatro šokėjų darbo grafiku. Tuo metu šokis man buvo svarbesnis.
Koks spektaklis jums labiausiai įsiminė? Ar sulaukėte savo svajonių vaidmens?
Svajonių vaidmuo... Panašu, kad jo nesulaukiau.
Labiausiai įsiminęs spektaklis buvo "Karmen". Tačiau manau, kad jame šokau per anksti: žvelgdama iš nūdienos perspektyvos, matau, kad neatlikau šio vaidmens taip, kaip vėliau būčiau galėjusi.
Bent penkeriais metais vėliau mano personažas jau būtų buvęs moteriškesnis, fatališkesnis, aistringesnis... O tuo metu dar trūko brandos ir patirties.
Ar teko sutikti atkaklių, net įkyrių gerbėjų?
Buvo vienas įkyruolis (juokiasi). Su juo kartu mes jau 17 metų...
Šiuo metu ruošiatės Žako Ofenbacho operetės "Orfėjas pragare" premjerai. Kuo ketinate sužavėti žiūrovus?
Pačiai sunku apibūdinti savo choreografiją - ji neturi vienos aiškios stilistikos ir kuriama vadovaujantis vidiniu pojūčiu. O pojūtis grindžiamas praktine patirtimi, teorija ir eksperimentais. Dirbdamos kartu su režisiere Rūta Bunikyte, kaskart išsikeliame sau naujų iššūkių. Pavyzdžiui, statant miuziklą "Čikaga" teko gilintis į stepo, "pole dance", žongliravimo subtilybes.
"Orfėjo pragare" pastatymas taip pat labai spalvingas choreografine prasme: nuo velniukų iki dievybių, nuo menueto iki kankano... Ši operetė - ironiška, net satyriška situacijų komedija. Daugiau detalių nesinori atskleisti, tad visiems, per karantiną pasiilgusiems gaivaus humoro, siūlysime ją pamatyti.
Daugiau kaip dešimtmetį vadovaujate šokių mokyklai "Coda". Kokiais savo mokinių pasiekimais didžiuojatės?
Didžiuojuosi savo mokyklos mergaitėmis. Taupydami savo laiką, tėveliai dažnai parenka patogesnį būrelį arčiau namų. Tačiau dėl to nukenčia vaiko interesai. Šokių mokykloje "Coda" stengiamės, kad mūsų darbai kalbėtų už mus.
Jau beveik dešimtis mūsų mokyklos šokėjų, įveikę stiprų konkursą, pradėjo mokytis Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje. O viena netgi spėjo užbaigti mokslus ir prieš porą metų buvo priimta į Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto trupę.
Įvyko savotiška kartų kaita: aš baigiau karjerą teatre, o mano buvusi mokinė Arletė Montvilaitė atėjo dirbti į jį.
Noriu pasidžiaugti visais savo mokiniais, ypač tais, su kuriais dalyvavome pasaulinio lygio baleto konkursuose. Ne tik dalyvavome, bet ir laimėjome - į Klaipėdą parvežėme prizines vietas ir specialiuosius prizus.
Auginame universalius, iššūkių nebijančius, skirtingus šokio stilius išmanančius vaikus. Todėl smagu, kad pernai buvome pakviesti į TV šokių projektą "Šokio revoliucija" bei profesionalų "Spragtuko" pastatymą teatre, kuriame mokyklos "Coda" auklėtinės gavo tris solinius vaidmenis.
Žinoma, ir anksčiau mūsų vaikai šokdavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro spektakliuose, pavyzdžiui, "Snieguolė ir septyni nykštukai". Smagu, kad pasikeitus teatro vadovybei ir toliau esame vertinami.
R.Bunikytė ir I.Briazkalovaitė. Asmeninio albumo nuotr.
Esate vertikalaus šokio pradininkė Lietuvoje. Laipiojate sienomis labai aukštai... Gal stokojate baimės jausmo?
Visi turime baimių, ir aš nesu išimtis. Tiesiog su savo baime nuolat kovojau, norėdama išbandyti kažką naujo.
Visą straipsnį skaitykite savaitraštyje "Savaitės ekspresas", kurį galite užsiprenumeruoti nuo bet kurios dienos, arba įsigyti prekybos centruose visą savaitę - nuo penktadienio iki ketvirtadienio.
Rašyti komentarą