Į Klaipėdą sugrįžo Vydūnas
Į Klaipėdą sugrįžo Vydūnas

Rytoj vidurdienį bus oficialiai atidarytas skveras tarp Puodžių ir Bokštų gatvių, kuriame pastatytas paminklas vienam žymiausių Mažosios Lietuvos veikėjų, dvasios milžinu vadinamam Vydūnui. Įamžinti Vydūną išskirtinėje erdvėje užtruko net 7 metus, o šiam tikslui daugybę skirtingų žmonių suvienijo šviesuolio idėjos.

Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyrius dar 2012-ųjų pabaigoje pasiūlė uostamiestyje pastatyti paminklą vienam žymiausių XX a. pirmosios pusės Mažosios Lietuvos kultūros veikėjų - filosofui, rašytojui, žurnalų leidėjui, dramaturgui, režisieriui, kompozitoriui, dirigentui, religijotyrininkui ir mokytojui Vydūnui. Simboliška, kad paminklas bus atidengtas Rugsėjo 1-ąją - Mokslo ir žinių dieną.

Praėjusiais metais buvo minimos Vydūno 150-osios gimimo metinės. Norėta paminklą atidengti pernai, bet įvykių niekas neskubino - buvo siekiama kokybiškai parengti projektą ir įgyvendinti viską, kas suplanuota.

Meniniam objektui ir architektūriniam skvero sutvarkymo projektui sukurti buvo organizuotas konkursas, kurį laimėjo menininkų grupė: architektas Petras Džervus, skulptoriai iš Ukrainos Olesis Sidarukas ir Borisas Krylovas, kuriems Klaipėdoje atstovavo skulptorius Arūnas Sakalauskas.

TARPTAUTINĖ KOMANDA. Konkursą paminklui kurti laimėjusiems menininkams Klaipėdoje atstovavo skulptorius Arūnas Sakalauskas (dešinėje).

Skvere įrengta kompozicija "Versmė" - fontanas, ant kurio krašto palikti Vydūno batai. Pats Vydūnas basas stovi ant sferos formos pjedestalo, kuriuo teka vanduo.

Tvarkant skverą buvo iškirsti seni medžiai, kurie erdvę darė tamsią, nejaukią. Buvo atnaujinta danga, suformuoti pėsčiųjų takai, įrengti suoliukai, šiukšiadėžės, dviračių stovai, apšvietimas.

Atnaujintas skveras jau dabar traukia akį augalais. Vietoje iškirstų senų medžių pasodinta naujų: ąžuolas, obelys, japoninės magnolijos, taip pat pasodinta įvairių krūmų. Tikimasi, kad visu savo grožiu erdvė atsiskleis po poros metų, kai augalija taps vešlesnė.

VšĮ "Mažosios Lietuvos kultūra" steigėjai, dalininkai, valdybos nariai ir kiti entuziastai visus 7 metus rinkosi bent kartą per mėnesį, kad aptartų vykstančius procesus, pasidalytų idėjomis.

VšĮ "Mažosios Lietuvos kultūra" valdybos pirmininkas, Vydūno paminklo statymo komisijos pirmininkas, verslininkas Rimantas Cibauskas sakė, kad kelias iki Vydūno įamžinimo nebuvo lengvas, reikėjo daug užsispyrimo ir tikėjimo.

Prie Vydūno įamžinimo, be R. Cibausko, prisidėjo nemažai šių laikų Klaipėdos šviesuolių ir visuomenės veikėjų: Arūnas Trukanas, dr. Arvydas Girdzijauskas, dr. Vytautas Čepas, Antanas Stanevičius, Algimantas Švanys, Bernardas Aleknavičius, dr. Janina Pupelienė, prof. dr. Artūras Razbadauskas, Petras Šmitas, prof. habil. dr. Domas Kaunas, Algimantas Kirkutis, Jonas Lukšas, Teresė Budraitienė, Sigutė Augutienė, dr. Albertas Dovydas Juška (miręs), Eva Jankus-Gerola (mirusi).

"Tai prasmingas ir svarbus projektas, todėl stengėmės išklausyti įvairias visuomenės grupes, jų nuomonę, stengėmės girdėti pastabas ir į jas atsižvelgti. Džiugu, kad pavyko išvengti teismų, protestų, kaip Lietuvoje ir Klaipėdoje dažnai būna - net darant gerus darbus sulaukiama pasipriešinimo.

Manau, tai yra tikras bendrystės pavyzdys visai Lietuvai, nes idėjos entuziastai ir Klaipėdos savivaldybė parodė norą dirbti, pavyko įtikinti ir Kultūros ministeriją, kad šis projektas yra svarbus. Taigi, visi suvienijome jėgas, prisidėjo ir įvairios socialiai atsakingos įmonės. Dar labai daug yra žmonių, kurių nežinome ir kuriems negalime padėkoti asmeniškai, nes jie aukojo nedideles sumas įvairių renginių metu. Tad noriu padėkoti jiems visiems viešai - nors ir aukojo ne po daug, bet ir širdies, o tai labai svarbu", - kalbėjo R. Cibauskas.

PAREIGA. "Man Vydūnas yra svarbus, nes jis yra gimęs visai netoli mano tėviškės, taigi, mes žemiečiai. Iš dalies laikiau savo pareiga prisidėti prie šios asmenybės įamžinimo Klaipėdoje", - pasakojo verslininkas, mecenatas, Vydūno paminklo statymo komisijos pirmininkas Rimantas Cibauskas.

Pasak pašnekovo, naujoji erdvė kol kas dar neoficialiai vadinama Vydūno sodu, tačiau tikimasi, kad šis pavadinimas prigis. Ten pat planuojama įamžinti žmones, įstaigas, prisidėjusias prie šio paminklo ir Vydūno sodo sukūrimo bei jo įgyvendinimo.

R. Cibausko teigimu, naujoji erdvė yra labai šviesi ir jauki, joje bus ne tik žalumos, bet ir čiurlenančio vandens. Sodas galėtų tapti nedidelių renginių, pasimatymų, laisvalaikio, apmąstymų vieta.

DETALĖS. Ant fontano krašto - palikti Vydūno batai.

"Žmogus, sėdėdamas ir žiūrėdamas į Vydūno skulptūrą, galės mąstyti apie būtį, egzistenciją, žmogaus pašaukimą ar tiesiog gėrėtis medžių ir gėlių spalvomis, jų kvapais", - anksčiau yra sakęs P. Šmitas.

"Ačiū visiems bendražygiams. Nuo mažų dalykų prasideda pokyčiai. Šis projektas yra tikras susivienijimo pavyzdys. Pagražėjo ne tik skveras, ne tik miestas, bet ir mes patys viduje. Norisi ir visus kitus darbus daryti vydūniška dvasia, tada galėtume labai daug nuveikti. Labai tikiuosi, kad iš visos širdies kurtą skverą Klaipėdos miestas priims kaip dovaną ir ja rūpinsis", - sakė R. Cibauskas.

Skvero atidarymo ir paminklo Vydūnui atidengimo ceremonija vyks sekmadienį, rugsėjo 1 d., 12 val. Dalyvaus Tilžės Vydūno lietuvių draugijos ansamblis "Birutė", Karaliaučiaus Liudviko Rėzos lietuvių draugijos jungtinis ansamblis "Gabija" ir "Penki vaikee", "Kunigaikščių Ostrogiškių karūna" labdaros fondo dalyviai. Renginio vedėjai Marijus Budraitis, Jurgita Jurkutė. Po atidengimo ceremonijos vyks Monikos Marijos ir Sauliaus Petreikio koncertas.

SUMA. Paminklo Vydūnui pastatymas atsiėjo apie 70 tūkst. eurų. Šią sumą paaukojo įvairios įstaigos, įmonės, fiziniai asmenys, kurie suvokia Vydūno idėjų svarbą ir reikšmę.

"Tautos pranašas"

Vydūnas (Vilhelmas Storosta, 1868-1953) - didysis lietuvių humanistas, rašytojas, žymiausias Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas.
Aukščiausia vertybe laikydamas žmoniškumą, Vydūnas savo įvairiašake veikla siekė ugdyti sąmoningų ir laisvų žmonių tautą, kuri būtų iš esmės, o ne paviršiaus dalykuose laisva. Šį tikslą pasiekti, anot Vydūno, galima tik ugdant tautos dvasinę kultūrą - mokslą, meną, dorovę.
Vydūnas gimė Jonaičiuose (Šilutės r.). Gyvendamas Vokietijai priklausiusios Rytų Prūsijos lietuviškojoje dalyje, nuo mažens patyrė sudėtingus dviejų tautų - vokiečių ir lietuvių - santykius. Matydamas tautos išnykimo, nutautėjimo grėsmę, Vydūnas visą gyvenimą paskiria lietuvių, pirmiausia gyvenusių Mažojoje Lietuvoje, tautinei savimonei žadinti ir ugdyti.
Vilhelmas Storosta mokėsi Ragainės mokytojų seminarijoje, čia parašė pirmuosius literatūrinius kūrinėlius vokiečių kalba. Ragainėje penkiolikmetis Vilius perskaitė "Aušrą". Jis apsisprendė rašyti lietuviškai. Apsisprendimą paskirti gyvenimą tautinei veiklai paskatino ir "Aušroje" išspausdinti Jono Basanavičiaus straipsniai. Vėliau, susibičiuliavus, J. Basanavičiaus asmenyje Vydūnas matė atgimstančios tautos žmogaus idealą. Kaip šių dviejų tautinio atgimimo asmenybių reikšmę suvokė amžininkai, atskleidžia trumpas istorijos epizodas. Kaune, Rotušės aikštėje, į Vydūno paskaitą skubantis Basanavičius sutinka paskaitos skaitytoją ir pasisiveikina: "Tautos patriarchas sveikina Tautos pranašą". J. Basanavičius, laikomas tautos pradininku, sukūrėju, visuomenėje buvo ir yra suvokiamas kaip garbingas patriarchas. Vydūnas, kurio mintis nukreipta į ateitį, kurioje lietuvių tauta matoma pilnaverte savo sukurtos kultūros reiškėja tarp visų pasaulio tautų, amžininkų buvo suvokiamas kaip tautos pranašas.
Vydūnas iš sanskrito į lietuvių kalbą išvertė vieną svarbiausių indų religinių tekstų - Bhagavadgytą (išsp. 1947). Leipcige susipažino su teosofija, kuri tapo vartais į senąją indų filosofiją.
1912 m. Vydūnas išėjo į pensiją, tik retkarčiais sugrįždavo į pedagoginį darbą (lietuvių kalbą dėstė Rytų seminare prie Berlyno universiteto, literatūrą Telšių gimnazijoje, mokytojų kursuose Palangoje). Visas jėgas skyrė kultūrinei veiklai, į kurią įsitraukė nuo 1895 m., pradėjęs diriguoti jau dešimtmetį veikusios kultūros draugijos "Birutė" chorui. 1899 m. Vydūnas įsteigė Tilžės lietuvių giedotojų draugiją, kuri kasmet Tilžėje, Klaipėdoje ir kitose Mažosios Lietuvos vietose rengdavo šventes, kuriose buvo vaidinami Vydūno draminiai kūriniai.
Vydūnas parašė ir režisavo per keturiasdešimt dramų. Teatro scenoje jis vaizduoja ne realistinį gyvenimo paviršių, o vidinį, dvasinį žmogaus gyvenimą, moralinio tobulėjimo vyksmą. Vydūno dramos lietuvių literatūroje išsiskiria stiprių ir savarankiškų moterų paveikslais, kurie būdingi protestantiškųjų Prūsijos lietuvių vaizduosenai.
Mažosios Lietuvos kultūros gyvybingumą teigė Vydūno raštai (literatūrinį palikimą sudaro per 60 knygų). Vydūno raštai parašyti jo paties sukurta rašyba, pasižymi Mažosios Lietuvos kalbos ypatumais. Antanas Vaičiulaitis taip aiškina Vydūno kalbos stiliaus kitoniškumą: "Jo žodis yra asketiškas, tartum žemės nesiekiąs ir todėl iš paprastų šio pasaulio sūnų reikalaująs prijunkimo, ilgesnės bičiulystės, kolei tampa savas ir širdžiai artimas."
Vydūnas žadino lietuvių sąmoningumą, ugdė kritinį mąstymą: dėl ko tautai reikia siekti laisvės, kokia yra tautos laisvės prasmė, kaip turi gyventi tautos žmonės, kad būtų gerbiama kitų tautų ir gerbtų save. "Svarbiausia ir esmingiausia kiekvienos tautos jėga yra jos savigarba. Kur ji sunaikinama, ten tauta nesulaikomai žengia į pražūtį", - rašė Vydūnas.
Po Pirmojo pasaulinio karo kultūrinį darbą apsunkino revanšistinių grupuočių išpuoliai prieš lietuvių tautybės žmones ir ypač prieš Vydūną. Ilgaplaukis lietuvių mąstytojas garsėjo "gandiška elgsena", ramiu elgesiu, kuris dažniausiai nuslopindavo agresiją. Kartą į Giedotojų draugijos repeticiją įsiveržė nacistai ir, tikėdamiesi išprovokuoti konfliktą, liepė giedoti vokiečių himną. Vydūnas ramiai atsakęs, kad himnas bus pagiedotas. Jam patiko himno muzika, kurią sukūrė Haidnas. Vydūnas ėmė išraiškingai diriguoti, salėje pasklido nuostabios muzikos garsai. Įsibrovėliai buvo priblokšti, jie padėkojo, atsiprašė ir išėjo. Išprovokuoti konflikto ir apkaltinti giedotojų Vokietijos įžeidimu nepavyko.
Vydūnas Prūsijos lietuvių ir Vilniaus krašto lietuvių interesus gynė Europos tautinių mažumų kongrese (didžiausias laimėjimas - gautas leidimas steigti privačias lietuviškas mokyklas). 1938 m. septyniasdešimtmetį Vydūnas sutiko kalėjime, iš kurio paleistas tik pasigirdus Lietuvos, Vokietijos žymių rašytojų protesto balsams. 1944 m. su Tilžės gyventojais evakuotas Vokietijos gilumon. Vydūnas mirė Detmolde 1953 m. vasario 20 d., likus mėnesiui iki 85-ojo gimtadienio. 1991 m. spalio 19 d. Vydūno palaikai visam laikui atgulė Bitėnų kapinaitėse prie Rambyno.
Sovietmečiu, iki 7-ojo dešimtmečio pabaigos, Vydūno vardas buvo išbrauktas iš lietuvių kultūros istorijos. Vydūno ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūros idėjos atgimė etnokultūrinėje "Romuvos" draugijos veikloje. Sąjūdžio metu 1988-iais, ginant nepriklausomybę 1991 m. sausio 13-ąją buvo remiamasi vydūniškąja taikaus pasipriešinimo idėja.
Vydūno požiūris į tautos kultūros reikšmę yra aktualus Lietuvai šiandien, atsakant į globaliojo pasaulio iššūkius. Pasaulinio garso mokslininkas, baltistas ir slavistas Viktoras Falkenhanas (Viktor Falkenhahn) (1903-1987), save laikęs Vydūno mokiniu, lietuvių mąstytojo idėjas laiko itin svarbiomis kiekvienam šių laikų žmogui, kuris turi "daugiau dėmesio skirti dvasios kultūrai, asmenybei ugdytis. Be materialinės gyvenimo pusės, žmogus turi ir dvasinę, ir kuo greičiau jis suvoks visą jos svarbą, tuo geriau tiek atskirai asmenybei, tiek tautoms, tiek visai žmonijai."

šaltiniai.info informacija

Sidebar placeholder