Klaipėdos lopšys prabilo lobiais

Klaipėdos lopšys prabilo lobiais

Kai uos­ta­mies­čio šir­di­mi va­di­na­mą Me­mel­bur­go pi­lia­vie­tę vi­dur­va­sa­rį ėmė ka­si­nė­ti ar­cheo­lo­gai, nie­kas ne­si­ti­kė­jo, kad ra­di­niai moks­li­nin­kus pri­blokš sa­vo iš­skir­ti­nu­mu.

Nors ty­ri­mai nė ne­įpu­sė­jo, XIII-XVI am­žių vie­ne­ti­nių ar­te­fak­tų jau skai­čiuo­ja­ma be­veik 800. Kai ku­rie jų ne­tu­ri ana­lo­gų nei Lie­tu­vo­je, nei vi­so­je ry­ti­nė­je Bal­ti­jos jū­ros pa­kran­tė­je. Ra­di­niai su­tei­kia ver­tin­gos in­for­ma­ci­jos apie Kry­žiuo­čių or­di­no ri­te­rių ir vie­ti­nių kur­šių tar­pu­sa­vio san­ty­kius po šių už­ka­ria­vi­mo.

Me­mel­bur­go pi­lia­vie­tės ar­cheo­lo­gi­niai ty­ri­mai, apim­sian­tys apie tūks­tan­tį kvad­ra­ti­nių me­trų plo­tą, pa­gal mas­tą pri­lygs­ta vie­niems di­džiau­sių ša­ly­je pa­sta­ro­jo de­šimt­me­čio ka­si­nė­ji­mų Že­mu­ti­nė­je pi­ly­je Vil­niu­je ar Ker­na­vė­je.

Už ra­di­nius - premijos

1252 me­tais Li­vo­ni­jos or­di­no įkur­tos Me­mel­bur­go pi­lies ap­lin­ką moks­li­nin­kai žval­gė ne kar­tą, ta­čiau šie­met pra­dė­ti di­džiau­si ir ko­ne reikš­min­giau­si pi­lia­vie­tės ty­ri­mai. Lie­pos pra­džio­je dar­bo ėmę­si Klai­pė­dos uni­ver­si­te­to Bal­ti­jos re­gio­no is­to­ri­jos ir ar­cheo­lo­gi­jos ins­ti­tu­to ar­cheo­lo­gai šią sa­vai­tę jau bai­gė pir­mos per­ka­sos ty­ri­mus.

Jos gy­lis - dau­giau kaip 6 me­trai (2,5 me­tro že­miau jū­ros ly­gio), plo­tas - apie 220 kvad­ra­ti­nių me­trų. Ap­tik­ta maž­daug 400 mu­zie­ji­nių XIII-XVI am­žių ra­di­nių. Vie­nas jų iš­kren­ta iš kon­teks­to - tai ne­oli­to lai­kų į pi­lį, ma­tyt, vi­du­ram­žiais at­neš­to ak­me­ni­nio lai­vi­nio ko­vos kir­vio da­lis.

Šiuo me­tu pen­ki ar­cheo­lo­gai ir ke­lias­de­šimt sta­ty­bi­nin­kų triū­sia an­tro­je 300 kvad­ra­ti­nių me­trų per­ka­so­je. Čia ra­di­nių jau be­veik 400, bet bus ka­sa­ma­si gi­lyn dar bent po­rą me­trų.

Rug­sė­jį ar­cheo­lo­gų lau­kia dar dvi nau­jos per­ka­sos. Vi­sas 1000 kvad­ra­ti­nių me­trų plo­tas tu­rės bū­ti iš­tir­tas per re­kor­diš­kai trum­pą lai­ką - iki gruo­džio šal­nų. Spė­ja­ma, kad ra­di­nių bus apie 2 tūks­tan­čius.

At­lie­kant to­kio mas­to ka­si­nė­ji­mus į pa­gal­bą pa­si­telk­ta ke­lias­de­šimt sta­ty­bi­nin­kų. Jie taip pat ap­tin­ka ar­cheo­lo­gi­nių ver­ty­bių. Dar­bus vyk­dan­čios UAB „Pa­ma­rio res­tau­ra­to­rius“ va­do­vy­bė kas mė­ne­sį ren­ka is­to­riš­kai ver­tin­giau­sio ar­te­fak­to ra­dė­ją ir jį pre­mi­juo­ja.

Bai­gus moks­li­nius ty­ri­mus ry­ti­nė­je pi­lia­vie­tės da­ly­je, jos kur­ti­nos vie­to­je bus įreng­tos ir vi­suo­me­nei at­ver­tos nau­jos Ma­žo­sios Lie­tu­vos is­to­ri­jos mu­zie­jaus (MLIM) pa­tal­pos, eks­po­zi­ci­jos.

Prieš­o teritorijoje

Tik pra­dė­jus ka­si­nė­ti ry­ti­nė­je pi­lia­vie­tės da­ly­je bu­vu­sių įtvir­ti­ni­mų vie­tą, ne­ti­kė­tai že­mė at­vė­rė gra­žių kur­šių, tur­tin­giau­sios bal­tų gen­ties, se­gių. Da­bar jų pri­skai­čiuo­ja­ma dau­giau kaip 20. Ar­cheo­lo­gi­niams ty­ri­mams va­do­vau­jan­tis dr. Gin­tau­tas Za­bie­la LŽ tei­gė, jog se­gės į Me­mel­bur­go pi­lies ap­lin­ką ga­lė­jo pa­tek­ti dviem bū­dais.

„Y­ra ži­no­ma, kad XIII am­žiu­je pa­sta­čius pi­lį kaž­kur ša­lia bu­vo įreng­tos ir ka­pi­nai­tės. Jo­se pa­gal bal­tų tra­di­ci­jas su įka­pė­mis lai­do­ti kur­šiai. Tad se­gės ga­lė­jo pa­tek­ti iš jų, po šimt­me­čio ar ke­lių nu­ka­sus že­mes, kai bu­vo ple­čia­mas gy­ny­bi­nis pi­lies ka­na­las, da­ro­mi nau­ji sam­pi­lai“, - pa­sa­ko­jo G. Za­bie­la.

Ta­čiau rea­lu, kad kur­šių pa­puo­ša­lai ga­lė­jo bū­ti ir tie­siog pa­mes­ti, iš­mes­ti ar ki­taip pa­lik­ti prieš­pi­ly­je. Iš ra­di­nių aiš­kė­ja in­tri­guo­jan­ti ap­lin­ky­bė: da­lis už­ka­riau­tų kur­šių dir­bo kry­žiuo­čiams. „Ir tai gal­būt ne­ste­bi­na pri­si­mi­nus Ry­gos at­ve­jį. Ten pa­sta­čius ka­la­vi­juo­čių pi­lį taip pat bu­vo sam­do­mi vie­tos žmo­nės. Ta­čiau duo­me­nų, kad taip ga­lė­jo bū­ti ir Klai­pė­do­je, ti­krai ne­tu­rė­jo­me. Dar įdo­mes­nių de­ta­lių mums at­sklei­džia XIV-XV am­žiu­je kal­vio ga­min­tas žal­va­ri­nis apy­ran­kės ruo­ši­nys, iš­rai­žy­tas bal­tų raš­tais, tad skir­tas vie­ti­niams. Jis ras­tas prieš­pi­ly­je, ku­ria­me pa­pras­tai kū­rė­si ama­ti­nin­kai“, - kal­bė­jo G. Za­bie­la.

Tai­gi kur­šiai gy­ve­no ša­lia kry­žiuo­čių, pa­tar­na­vo jų pi­ly­je ir net pre­kia­vo bal­tiš­kais pa­puo­ša­lais pi­lies pa­šo­nė­je. Apy­ran­kės ruo­ši­nys - itin re­tas ar­cheo­lo­gi­nis ra­di­nys Lie­tu­vo­je. Įvai­rių bal­tiš­kų se­gių gau­sa taip pat liu­di­ja, jog vie­ti­niams bu­vo lei­džia­ma iš­sau­go­ti sa­vi­tu­mą, et­niš­ku­mą.

„Tai tik dar kar­tą įro­do, kad Klai­pė­dos, kaip dau­gia­kul­tū­rio mies­to, fe­no­me­nas su­bren­do dar jo auš­ro­je, vi­du­ram­žiais. Ir at­sklei­džia kur­šių pra­gma­tiš­ku­mą. Kai ku­rie jų ti­krai bu­vo pa­si­krikš­ti­ję ir dir­bo pi­lies įgu­lai, gal net pa­pirk­ti do­va­no­mis. Tie­kė mais­tą, pri­žiū­rė­jo gy­vu­lius, dir­bo se­zo­ni­nius dar­bus, da­ly­va­vo to­bu­li­nant pi­lies įtvir­ti­ni­mus. Toks dvie­jų skir­tin­gų, net prieš­iš­kų kul­tū­rų su­gy­ve­ni­mas liu­di­ja apie mies­to kul­tū­rą, nes pro­vin­ci­jo­je tai bū­tų bu­vę ne­įma­no­ma. Kur­šių pi­lys ap­link Klai­pė­dą bu­vo su­de­gin­tos dar XIII am­žiaus vi­du­ry­je“, - LŽ aiš­ki­no MLIM di­rek­to­rius, ar­cheo­lo­gas dr. Jo­nas Ge­nys.

Tir­da­mi pi­lia­vie­tę moks­li­nin­kai ap­ti­ko net vai­kiš­ką bal­tų apy­ran­kę, kur­šių gin­ta­ri­nių ka­ro­lių frag­men­tų, va­ri­nių ant­kak­lių, žie­dų.

XV amžiaus kryžiuočių monetų, sidabrinių brakteatų, lobis.

Pa­slap­tin­ga­sis diskas

Tarp šim­tų ra­di­nių yra ir di­džio­ji Me­mel­bur­go mįs­lė - kau­li­nio dis­ko frag­men­tas. Bu­vu­sio gy­ny­bi­nio grio­vio vie­to­je pa­vy­ko ap­tik­ti iš, kaip spė­ja­ma, gy­vu­lio du­bens kau­lo pa­ga­min­to ap­va­laus, maž­daug 8 cen­ti­me­trų skers­mens juo­do dis­ko nuo­lau­žą. Iš vie­nos pu­sės itin kruopš­čiai nu­šli­fuo­to­je plokš­tu­mo­je ma­ty­ti ju­ve­ly­riš­kai iš­rai­žy­ti ra­tai ir ga­na ne­mok­šiš­kai - į skan­di­na­viš­kas ru­nas pa­na­šūs or­na­men­tai. Grei­čiau­siai juos įrė­žė ki­tas žmo­gus, ne kau­la­dir­bys.

Iš pra­džių ma­ny­ta, jog dis­kas - ko­kio nors vi­du­ram­žių žai­di­mo da­lis. Juo­lab kad pi­lia­vie­tė­je ras­ta kiau­lės ko­jų kau­lų, į ku­riuos pri­pil­ta švi­no. Tai - kau­li­nio kėg­lių muš­tu­ko, XIV-XV am­žiu­je pa­pli­tu­sio žai­di­mo, pri­me­nan­čio bou­lin­gą, da­lys.

Ta­čiau Žais­lų mu­zie­jaus įkū­rė­jas, ar­cheo­lo­gas dr. Po­vi­las Bla­že­vi­čius pa­nei­gė šią ver­si­ją. „Dis­kas - uni­ka­lus ir iš­skir­ti­nis ra­di­nys, ne­tu­rin­tis ana­lo­gų Lie­tu­vo­je. Jei bū­tų di­des­nis, spė­tu­me, kad tai žai­di­mų sta­las, jei ma­žes­nis – gal­būt žai­di­mo vaikš­tu­kas, bet da­bar tai ab­so­liu­ti mįs­lė", - ne­slė­pė nuo­sta­bos P. Bla­že­vi­čius.

Itin re­tu ra­di­niu kau­li­nį dis­ką pa­va­di­no ir vie­nas žy­miau­sių Va­ka­rų Lie­tu­vos ar­cheo­lo­gų prof. Vla­das Žul­kus. Moks­li­nin­kai svars­tė, kad dis­kas ga­li bū­ti ir ar­chaiš­kas sau­lės lai­kro­dis, o gal net ka­len­do­rius, as­tro­no­mi­nis prie­tai­sas.

Šis iš gyvulio dubens kaulo pagaminto disko su mįslingais simboliais fragmentas Lietuvoje neturi analogų.

Mei­lės ži­nu­tė segėje

Be kur­šių pa­puo­ša­lų, že­mė do­va­no­jo ir ke­lias ypa­tin­gas kry­žiuo­čių se­ges. Jos vei­kiau­siai taip pat ne­tu­ri ana­lo­gų Lie­tu­vo­je.

„A­mor om­nia vin­cit“ ("Mei­lė vis­ką nu­ga­li") - ši ro­mė­nų ra­šy­to­jo Ver­gi­li­jaus sen­ten­ci­ja iš­kal­ta ant Klai­pė­dos pi­lia­vie­tė­je ras­tos vi­du­ram­žių se­gės, pri­klau­siu­sios kry­žiuo­čiui. Vo­kie­čių or­di­no ri­te­riai bu­vo vie­nuo­liai ir to­kia fra­zė, ma­tyt, reiš­kė ne že­miš­ką, o dva­si­nę mei­lę Die­vui. Ta­čiau or­di­nui tar­na­vo ir įža­dų ne­da­vę vy­rai. Dar vie­na uni­ka­li, ma­tyt, ri­te­riui pri­klau­siu­si XIV-XV am­žiaus se­gė - su tri­mis he­ral­di­niais sky­dais. Vie­nas jų - Kry­žiuo­čių or­di­no, ki­ti ga­lė­jo pri­klau­sy­ti ar­ba žy­mioms ri­te­rių gi­mi­nėms, ar­ba bu­vo su­si­ję su or­di­no, ri­te­rys­tės sim­bo­li­ka.

„Šie ar­cheo­lo­gi­niai ty­ri­mai pir­mą kar­tą mums lei­džia iš­sa­miai su­si­pa­žin­ti su XIII-XVI am­žių mies­to gy­ve­ni­mu, apie ku­rį ga­lė­jo­me tik spė­lio­ti. Da­bar ma­to­me, kad dviem skir­tin­goms kul­tū­roms pri­klau­sę, skir­tin­go­mis kal­bo­mis kal­bė­ję žmo­nės su­ge­bė­jo bū­ti ša­lia ir ne­ig­no­ruo­ti vie­ni ki­tų kul­tū­ri­nių sa­vi­tu­mų“, - api­bend­ri­no J. Ge­nys.

Uos­ta­mies­čio is­to­ri­kus šiek tiek ste­bi­na ir ki­tas da­ly­kas - anks­ty­vo­jo­je Klai­pė­do­je bū­ta ga­na daug tais lai­kais la­bai bran­gaus me­ta­lo dir­bi­nių. „Ga­liu pa­si­džiaug­ti, kad tu­rė­si­me tur­būt gau­siau­sią me­ta­li­nių vi­du­ram­žių žve­jy­bos kab­liu­kų ko­lek­ci­ją vi­sa­me ry­ti­nia­me Bal­ti­jos jū­ros re­gio­ne: per 100 ra­di­nių. Ir jie - pa­ly­gin­ti di­de­li. Ma­tyt, di­de­lės ir žu­vys plau­kio­jo“, - svars­tė G. Za­bie­la.

Kiau­rai šarvų

Vie­nas ver­tin­giau­sių me­ta­li­nių ra­di­nių - XIII am­žiaus pir­mo­sios pu­sės net 8 cen­ti­me­trų il­gio ka­la­vi­juo­čių ar­ba­le­to strėl­ga­lis. Šio am­žiaus ra­di­niai yra di­džiau­sia Me­mel­bur­go ka­si­nė­ji­mus at­lie­kan­čių ar­cheo­lo­gų sie­kia­my­bė.

„Dar ne­sa­me ap­ti­kę XIII am­žiaus pi­lies li­ku­čių, tik - XIV am­žiaus pi­lies pa­ma­tus. Vi­si sva­jo­ja­me už­čiuop­ti tos pir­mo­sios tvir­to­vės gi­ją. Prieš ke­le­tą me­tų ra­do­me to me­to ži­di­nio li­ku­čių, da­bar - strėl­ga­lį. Jis ne­abe­jo­ti­nai yra ver­tin­gas“, - tvir­ti­no J. Ge­nys.

Be­je, vi­si ra­di­niai kol kas by­lo­ja apie tai, kad Li­vo­ni­jos or­di­no pa­siun­ti­niai ne­sta­tė pi­lies ant bu­vu­sios kur­šių gy­ven­vie­tės, o įsi­kū­rė ne­gy­ve­na­mo­je vie­to­je, sa­lo­je ar pu­sia­sa­ly­je Dan­gės žio­ty­se. Mat ne­ap­tik­ta nė vie­no daik­to, sie­kian­čio lai­ko­tar­pį iki XIII am­žiaus, li­ku­čių.

Ta­čiau XIV-XV am­žiaus ge­le­ži­niai dir­bi­niai, ypač - gink­luo­tė, iš­ties par­odo Me­mel­bur­go įgu­los tur­tin­gu­mą. Ar­cheo­lo­gai ra­do ka­la­vi­jo smai­ga­lį, ie­ti­ga­lių, pei­lių, dur­tu­vų ir daug ar­ba­le­tų strėl­ga­lių. Šie, ma­sy­vūs ir su­nkūs, at­sklei­džia, ko­kiais ga­lin­gais ir mir­ti­nais gink­lais ka­ria­vo su kur­šiais at­ėjū­nai. Šar­va­mu­šiai strėl­ga­liai, pa­leis­ti iš ar­ba­le­to, ga­lė­jo kiau­rai per­ver­ti net žied­marš­kes.

Pi­ni­gų lobis

Ap­tik­tas ir ti­kras kla­si­ki­nis lo­bis - tu­zi­nas į vie­ną krū­vą su­dė­tų Kry­žiuo­čių or­di­no si­dab­ri­nių XV am­žiaus mo­ne­tų brak­tea­tų. Ar­cheo­lo­gai juo­ka­vo, kad kai kas, ma­tyt, už­ka­sė sa­vo už­dar­bį.

Ras­ta ir XIV-XVI am­žių kry­žiuo­čių ši­lin­gų, ket­vir­čių, pu­sė sko­to, Li­vo­ni­jos or­di­no Re­ve­lio ar­ti­gas ir ki­tų si­dab­ri­nių ar pa­si­dab­ruo­tų mo­ne­tų. „Tais lai­kais žmo­nės ver­ti­no me­ta­lo bran­gu­mą, o ne tai, kur mo­ne­ta nu­kal­din­ta. To­dėl ir ran­da­me skir­tin­go­se vie­to­se pa­ga­min­tų pi­ni­gų. Tie­sa, mo­ne­tas ap­žiū­rė­ję Na­cio­na­li­nio mu­zie­jaus nu­miz­ma­tai sa­kė įta­rian­tys, kad da­lis jų ga­li bū­ti pa­dirb­tos. Tai pa­aiš­kin­tų, ko­dėl jos at­si­dū­rė gy­ny­bi­nia­me grio­vy­je“, - at­sklei­dė niuan­sus dr. G. Za­bie­la.

Kad Me­mel­bur­go prieš­pi­ly­je iš­ties vy­ko in­ten­sy­vi pre­ky­ba, kles­tė­jo ama­tai, liu­di­ja ir ras­ti svars­tyk­lių sva­re­liai.

„Mus ge­ro­kai nu­ste­bi­no ra­di­nių gy­ny­bi­nia­me grio­vy­je gau­sa. Ten ap­ti­ko­me ir su­lū­žu­sių žirk­lių, ir pa­puo­ša­lų, ir pei­liu­kų. Žmo­nės nau­do­jo grio­vį kaip šiukš­lių dė­žę, vis­ką py­lė į jį. Ypač ste­bi­na, kad bu­vo iš­me­ta­mi ir me­ta­li­niai daik­tai. Vi­nių, knie­džių - dau­gy­bė, ra­do­me ir pa­sa­gų, ap­kaus­tų, spy­nų, net baž­ny­čio­je nau­do­tos ak­va­ma­ni­lės - me­ta­li­nio in­do van­de­niui ant ran­kų pil­ti - ko­je­lę“, - var­di­jo G. Za­bie­la.

Ri­te­rių bu­vo nedaug

Ar­cheo­lo­gų ma­ny­mu, Me­mel­bur­ge XIV-XVI am­žiais ga­lė­jo gy­ven­ti apie 10 ri­te­rių ir pi­lies val­dy­to­jas kom­tū­ras.

„Ta­čiau vie­nas ri­te­ris tu­rė­jo apie 10 tar­nų, gink­la­ne­šių. Tar­nai gy­ve­no prieš­pi­ly­je. Na, o kur­šiai, kaip aiš­kė­ja, re­gu­lia­riai tie­kė mais­tą į pi­lį. Ra­do­me ir grū­dų - jų kry­žiuo­čiai ga­lė­jo at­si­ga­ben­ti ne­bent lai­vais, bet vei­kiau tai bu­vo vie­ti­nė že­mės ūkio pro­duk­ci­ja. Grū­dais žmo­nės ga­lė­jo mo­kė­ti ir mo­kes­čius. Tik tie grū­dai - su­de­gę, kaip ir da­lis ap­tik­tų me­ta­li­nių dir­bi­nių, gink­lų. Tai ro­do pi­ly­je bu­vus ne vie­ną gais­rą. XIII am­žiu­je ji ne kar­tą bu­vo už­pul­ta ir su­de­gin­ta“, - aiš­ki­no G. Za­bie­la.

Vi­si ra­di­niai per­duo­da­mi MLIM. Čia jie kon­ser­vuo­ja­mi, res­tau­ruo­ja­mi, o at­ei­ty­je bus eks­po­nuo­ja­mi. 2016-ai­siais pla­nuo­ja­mi taip pat di­de­li ty­ri­mai šiau­ri­nės kur­ti­nos vie­to­je. Čia ti­ki­ma­si ap­tik­ti ir pir­mų­jų pi­lių - me­di­nės (1252 m.) bei mū­ri­nės (1253 m.) - pėd­sa­kų.

Sidebar placeholder