Klaipėdos šauliai mini Mažosios Lietuvos dieną

Jo metu bus pristatytas Klaipėdos universiteto istorikų Vyatuto Jokubausko ir Vyganto Vareikio parengtas leidinys apie šaulių sąjungos Klaipėdos XX rinktinės veiklą tarpukariu.

"Vakarų ekspreso" skaitytojams pateikiame V. Vareikio surinktus kai kuriuos faktus, aprašytus šiame leidinyje.

Pradžia

1919-1940 m. veikusi Lietuvos šaulių sąjunga (LŠS) užima išskirtinę vietą karybos istorijoje. Jokia kita Vidurio ar Rytų Europos valstybės pusiaukarinė organizacija nedalyvavo tokioje karinių susidūrimų gausoje tiek po Didžiojo karo, tiek ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, kai apie trečdalis partizanų, kovojusių prieš sovietinius okupantus, buvo LŠS nariai.

1937-IEJI, sausio 15-oji. XX Klaipėdos šaulių rinktinės šauliai žygiuoja pagerbti 1923 m. Klaipėdos sukilimo aukas. E. Korniako (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

Klaipėdos XX šaulių rinktinė buvo įsteigta tik po sėkmingo 1923 m. žygio. Iki tol krašte veikė lietuviška jaunimo organizacija "Santara", kėlusi kultūrinius tikslus . Ji turėjo gana platų organizacinį tinklą didesniuose Klaipėdos krašto kaimuose ir miesteliuose, tad natūraliai tapo LŠS partnere, juolab kad sutapo jų tikslai. Tokiu būdu lietuvninkų organizacijos, įėjusios į "Santarą", tapo tarsi slaptais LŠS skyriais Klaipėdos krašte.

1922 m. LŠS vadovybė ir "Santaros" vadovai sudarė bendrą darbo programą, kurios tikslas buvo gaivinti Mažosios Lietuvos tautinę sąmonę, rengti jaunuomenę būsimiems žygiams - pirmiausia "Mažosios Lietuvos atvadavimui" ir jos "susijungimui su didžiąja sesele". Iš "Santaros" narių jau po sukilimo Klaipėdos krašte buvo suformuotas šaulių skyrius, vadovaujamas Jurgio Brūvelaičio.

Klaipėdos užėmimas

Klaipėdos krašto užėmimo operacijoje ir Klaipėdos krašto armijoje dalyvavo visų LŠS rinktinių būriai, o pagrindinę jėgą sudarė perengti Kietuvos kariškių junginiai. 1923 m. sausio 14-15 d. mūšiuose dėl Klaipėdos iš lietuvių pusės žuvo aštuoni kariškiai ir keturi šauliai. Šauliai F. Pleštys ir A. Jesaitis žuvo prie Sendvario sausio 14-osios naktį, šaulys A. Ubavičius žuvo naktį iš sausio 15-osios į 16-ąją prie Girulių geležinkelio stoties.

Kai kurie žuvusieji buvo palaidoti miesto kapinėse. Daugiau nei dvejus metus prie žuvusiųjų kapo paminklo nebuvo ir tik 1925 m. Klaipėdos šaulių rinktinės iniciatyva iš Nemirsetos buvo atgabentas granitinis obeliskas, žymėjęs buvusią Vokietijos ir Rusijos sieną. Obeliską pritaikė ir tvorelę suprojektavo klaipėdietis dailininkas Adomas Brakas. 1925 m. rugsėjo 27 d. įvyko iškilmingas paminklo atidengimas.

Šis paminklas Klaipėdos kapinėse išliko ir sovietiniais metais. Tik 1971 m. nuo obelisko buvo pašalintas užrašas "LŠS XX rinktinė", o metaliniai stulpelių antgaliai buvo pakeisti - vietoj Gediminaičių stulpų atsirado Neptūno trišakiai. Atgavus nepriklausomybę šis paminklas buvo restauruotas ir įgijo pirminę išvaizdą.

Nuo sukilimo iki 1939-ųjų

Lietuvos politikai suprato, kad valdyti specifinį autonominį darinį bus nelengva, nes galimybės veikti Klaipėdos krašte buvo ribotos. Tą pati jautė ir kariškiai.Viena iš Lietuvos kariuomenės štabo įvardytų grėsmių Klaipėdos krašte buvo vietinių separatistiškai nusiteikusių gyventojų sukilimas, tad 1927 m. buvo parengtas planas sukilėliams malšinti. 1931 m. kariuomenės štabas papildomai nurodė kariuomenei padėti malšinti neramumus tuo atveju, jei policija ir šauliai to padaryti nepajėgtų. Grėsme buvo laikomi ir vietos komunistai, galintys organizuoti neramumus.

Klaipėdos krašto šaulių pajėgos turėjo padėti Lietuvos kariuomenei, kilus vietos gyventojų sukilimui palaikyti tvarką, o karo su Vokietija atveju - saugoti strateginius objektus, surinkti transporto priemones ir trauktis kartu su kariuomene į Žemaitiją.

Įtampa tarp Lietuvos centrinės valdžios ir vietinių krašto gyventojų tvyrojo nuo pirmųjų metų, o 1938 m. Klaipėdos krašte pribrendo politinė krizė, kurios Lietuvos vyriausybės išspręsti negalėjo. Smarkiai pagausėjo incidentų tautiniu pagrindu. 1938 m. pabaigoje, ypač po nesėkmingų lietuviams 1938 m. gruodžio 11 d. rinkimų į VI Klaipėdos krašto Seimelį, vietos šauliai jau nebedrįsdavo uniformuoti pasirodyti Klaipėdos gatvėse, nes SA vyrai juos provokuodavo muštynėms.

1939 m. kovo mėnesį šauliška kova Klaipėdos krašte pasibaigė. Naktį iš 21-osios į 22-ąją Klaipėdos miesto šauliai buvo nuginkluoti. Klaipėdos įgulos vadas gen. št. plk. A. Breimelis negavo naujų nurodymų iš vadovybės, o iš anksto parengti pasitraukimo planai, pagal kuriuos šauliai laikinai turėjo perimti miesto kontrolę ir saugoti svarbius objektus, neveikė, tad teko juos nuginkluoti.

1939 m. XX Klaipėdos šaulių rinktinė buvo likviduota, jos turtas perduotas sąjungai, o iš krašto pasitraukę lietuviai papildė kitų rinktinių gretas.

"Klaipėdos rinktinė buvo brangiausias perlas Šaulių sąjungos vainike, - 1939 m. rašė istorikas Jonas Matusas. - Ji lietuviškai kultūrai duodavo pajūrinį atspalvį."

1940 m. birželį Lietuvos vadovybei priėmus sovietų ultimatumą ir šalis prarado nepriklausomybę. 1940 m. liepos 11 d. sovietai likvidavo ir pačią LŠS. Buvusių Klaipėdos krašto šaulių likimai buvo įvairūs - kai kurie buvo suimti sovietų saugumo struktūrų, kiti pateko į Sibiro tremtį, dar kiti dalyvavo pokario partizaninėje veikloje, o kai kurie 1944 m. vasarą pasitraukė iš Lietuvos į Vokietiją, kurioje jiems klajoti buvo saugiau negu laukti sugrįžtančių sovietų.