Pritrūko ir rakandų, ir pirkėjų

“Ir šiandien pastebėjau, kad daugelis senolių atėjo į „Rakandynę“ vien tam, kad galėtų pasikalbėti, pabendrauti. O prekyba – puiki galimybė tam, juk čia deramasi. Ne visi turi galimybę atvykti į senamiestį, tad jei tokius sendaikčių turgelius rengtų ir pietiniuose rajonuose – pasisekimas būtų didesnis“, - svarstė turgelyje dėvėtus vaikų drabužius norėjusi parduoti Anita.

Nuo šaukšto iki padangų – toks, pasak pačių sendaikčių pardavėjų, vakar buvo „Rakandynės“ asortimentas. Tiesa prekybininkus buvo galima suskaičiuoti kone ant vienos rankos pirštų. Daugelis jų prekiavo padėvėtais drabužiais, batais, bižuterija, ar vaikų žaislais. Populiariausia kaina – euras, tačiau už senienas buvo prašančių ir dviženklės sumos. Pavyzdžiui, padėvėtų „Lego“ kaladėlių dėžutė buvo įkainuota 15 eurų suma.

„Duokite man šitas kelnes už eurą, aš jas vienai moteriai padovanosiu. Ji vargingai gyvena, gal pravers“, - bandė derėtis žilagalvė senolė.

Tačiau jos amžininkė pardavėja nesutiko – norinti dviejų eurų ir tiek.

„Juk aš už vietą du eurus turėjau sumokėti, o dar nieko nepardaviau. Reikia, kad nors vieta atsipirktų“, - kodėl neina į derybas, nuoširdžiai aiškino pardavėja Onutė.

Moteris sakė jau perkopusi 80-etį ir svarstė, kad tokio amžiaus žmonėms galėtų leisti turguose prekiauti nemokamai.

„Kiek žinau Kaune taip ir yra, aštuoniasdešimtmečiai jau nemoka už prekybinę vietą. Patikėkite būna skaudu, kai nori parduoti alijošiaus šakelę, ir vien už vietą turi sumokėti kone du eurus. Būna, kad ir tris dienas stovi – niekas nenuperka“, - guodėsi Onutė.

Išaugtus vaikų ir savo drabužius į „Rakandynę“ atvežusi Jurga apgailestavo, kad nepataikiusi į pirkėjų kontingentą. Mat didžioji dalis pasmalsauti atėjusių pirkėjų – senyvo amžiaus, tad madingi džinsai ar aukštakulniai batai ant platformos jų nedomino.

„Kiek esu dalyvavusi mamyčių turgeliuose – visai kitas reikalas. Būdavo, kad pardavusi išaugtus dukros drabužius susirinkdavau ir 70 eurų . Juk išmesti gaila, o atiduoti neturiu kam“, - patirtimi dalijosi Jurga.

Ko gero geriausiai vakar sekėsi Jonui. Mat jis atsikratyti rakandais sugalvojo paprastai - atnešė didžiulį maišą įvairių elektros prietaisų, iškraustė juos čia pat ant asfalto ir padėjo raštelį : „Jei tinka – pasiimk“. Nors šalia stovėjusios prekybininkės bandė purkštauti, kad šitaip paliktos prekės be pardavėjo taip ir išgulės iki vakaro, Jono marketingas pasiteisino – nežinia ar veikiančios, ar ne stalinės lempos, laidai, įrankiai naujus šeimininkus rado kaip mat.

„Gyvenu vienas, tad ar man reikia tiek daiktų? Guli lentynose ir tik dulkes renka. Pagalvojau, kad gal ką pradžiugins“, - atviravo Jonas, stebėdamas, kaip susirinkusieji vos nesimuša dėl jo atnešto gėrio.

Nors buvo planuota, kad „Rakandynė“ veiks iki 15 valandos, vidurdienį prapliupęs lietus privertė prekeivius susirinkti visą gėrį ir traukti namo. Visgi prekeiviai vylėsi, kad tokie sendaikčių turgeliai bus rengiami ir ateityje bei taps tradicija, kur žmonės gali ne tik atsikratyti senų rakandų, bet ir pabendrauti.