Teatro veidrodyje - būties spindesys ir skurdas

Orkestro instrumentų derinimas

Prieš trejus metus režisierius Valentinas Masalskis iš Vilniaus paskui save atsivedė jaunų aktorių pulką, idant įkurtų Klaipėdos jaunimo teatrą. Miestas jiems buvo nepažįstama, gal tuo bauginanti žemė, bet atvykėliai, išėję į gatves prisistatyti miniai, regis, nepasijuto nuogi tarp vilkų. Išliko orūs ir stengėsi suvienyti laisvus miesto menininkus renginiams įvairiose miesto erdvėse. Svarbiausia, naujokai prisijaukino publiką spektakliais, parodė turintys principų, ambicijų, teatro viziją.

Panorome išsiaiškinti, kaip atsitiko, kad V. Masalskį, talentingą aktorių, "prarijo" režisierius.

"Iš esmės mes gi keliaujam į jus, į publiką. Aktorius neturi išsiskirti, idealu, kai spektaklis dirba kaip variklis, visos detalės dera, kad įvyktų kelionė. Būdavo, man sakydavo: "Na, tu gerai vaidini, bet spektaklis - nekoks." Tai yra labai blogai. Dabar stengiamės, kad visi būtume viename lygyje, nes kai visas orkestras gerai groja, jo malonu klausytis, o jeigu girdi, kad tik fagotas ar smuikas gerai groja, o kiti instrumentai "šauna pro šalį", neįdomu. Jau man sunku išeiti į sceną, nes aktorius yra ir pianistas ir pianinas viename, ir aš turiu suderinti savo instrumentą kiekvieną dieną, ir pats juo groti. Ir jau 5 metai aš darau kitą darbą - diriguoju, ir instrumentas atprato nuo mano diktatūros jam. Daugiau susikoncentruoju į žmones scenoje, matau juos paties priekabiausio žiūrovo akimis, ir bandau pagal tai sukonstruoti visą vaizdą.

RETRO. Klaipėdos dramos teatro aktoriai Elena Gaigalaitė ir Vytautas Kancleris spektaklyje pagal G. Kanovičiaus pjesę "Kaip jums sekasi, pramuštgalviai?"

Kai išeinu į sceną, atsiranda baimės pojūtis, nes jaunuosius aktorius mokau paslapčių, jie pradeda matyt, ką aš darau, kaip ir mano kolegos, draugai. Anksčiau slėpdavau tas paslaptis, nes vaidyba yra magijos seansas, aktorius meluoja pačiam sau, ir tas aktas turi daug asmeniškumo, intymumo", - sakė pokalbininkas, o paklaustas, kur jo Achilo kulnas, atšovė, kad jis visas iš tų kulnų sudarytas ir nėra nepažeidžiamas.

Apie teatrą, turintį stuburą

Klaipėdos jaunimo teatras savo pastatymais orientuojasi į jaunimo auditoriją, ir tai nėra seklu, nes būti universaliu sudėtinga, juk teatras - ne didysis prekybos centras. Klausiu, kodėl režisierius pastatė jau ne vieną jauno dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus pjesę, kalbančią apie švietimo sistemos problemas. Aš, tarkime, norėčiau pamatyti graikų tragediją ar spektaklį "Kaligula" pagal Kamiu, arba "Karalienė Luiza" pagal Arvydo Juozaičio dramaturgiją.

"Mūsų teatre vaidina daug jaunų žmonių, jie negali pasakyti to, ką pasako žilas plaukas. Dėl to mes daugiau orientuojamės į trupės supratimą ir jos skonį, į tai, apie ką ji gali kalbėti. Nemanyčiau, kad švietimo problemos tau kaip žurnalistei gali nerūpėti, tai visko pradžia. Negi nejaudina žmonių santykiai, tai, į ką mes pavirtome, nebaisu, kad pamoka vyksta tokioje anarchijoje? Nebaisu, kad mokytojas, kurio vardas visais amžiais buvo, pavadinkime, šventas, sakralus, staiga virsta kažkuo kitu? O žudikas Kaligula yra grožis?" - sakė V. Masalskis.

Provokuoju, kad pabosta virti savo ir dabarties sultinyje, norisi atsidurti kitame pasaulyje, kitoje dimensijoje. Režisierius nesutiktų statyti spektaklio apie karalienę, ji jam svetima dėl to, kad laikas, kuriame ji gyveno, jau yra praėjęs, ir jis savęs su valdove neidentifikuoja.

"Mano tempai visiškai kiti. Mano tėvas, atsikėlęs iš karsto, turbūt nesuprastų, kaip mes gyvename. Turime eiti kartu su laikmečiu, ar vis primetinėti praeitį? Galime eiti įvairiomis kryptimis, bet mūsų pasirinkta kryptis - kalbėti gyviems žmonėms ir apie gyvus žmones, kas jiems skauda, o ne mirusių žmonių problemas bandyti pritraukti prie mūsų", - sakė režisierius.

RETRO. Klaipėdos dramos teatro aktoriai Elena Gaigalaitė ir Vytautas Kancleris spektaklyje pagal G. Kanovičiaus pjesę "Kaip jums sekasi, pramuštgalviai?". Egidijaus JANKAUSKO nuotr.

Paklausius, kuo Klaipėdos jaunimo teatras skiriasi nuo kitų, atsakė: galbūt tuo, kad stengiasi išlaikyti trupę. Samdyti projektui aktorius yra viena, kai jiems kažkas moka algą, o jie ateina pas kitus laisvalaikiu parepetuoti, ir kita yra atsakyti už žmones, kurie yra aplink tave, už jų išgyvenimą, socialines problemas. Tik trupė padeda kažką sukurti. Tad ko jie ieško, nori - stebinti, auklėti, šokiruoti?

Pokalbininko nuomone, šokiruoti yra blogiausias žodis. Pati žinia, kurią skelbia menininkas, jeigu ji yra prognozė, pranašystė, šokiruoja žmones. Jaunimo teatras turi daug tikslų. Vienas iš jų - užsiauginti dramaturgus, kaip Juozo Miltinio teatras buvo užsiauginęs Juozą Grušą. Balandžio pradžioje rengs festivalį "Jauno teatro dienos", į diskusijas kviesis daug kritikų.

"Kas yra teatras, turintis stuburą? Tai yra kintantis, evoliucionuojantis, ieškantis prasmės teatras, visą laiką apie ją kalbantis, ieškantis savęs ar kitų, ryšio, turintis poziciją. Perspėjantis, rėkiantis, verkiantis, besidžiaugiantis, besišlykštintis, besišaipantis iš savęs. Teatras, kuriam skauda, kuris moka liūdėti, turi atjautos. Žiūrovas nemoka pinigų už istoriją, kurią papasakoji, mūsų užduotis jį sukrėsti, sujaudinti, sudirginti problema, kuri jaudina mus, apkrėsti mūsų idėja. Jie perka emociją ir poziciją", - sakė V. Masalskis.

"Pradėjome nuo reformų"

Prieš pusę amžiaus atėjusios dirbti į Klaipėdos dramos teatrą aktorės Elenos Gaigalaitės paklausėme, koks jis buvo anuomet.

"Kai į Marijampolės teatrą, kur pradėjau vaidinti, atvažiavo ir 30-40 metų aktorių iš Klaipėdos, jie mums atrodė seniai. Kai mes atsikėlėme į Klaipėdą, jaunikliai čia buvo Marija Černiauskaitė, Balys Barauskas, Vytautas Kancleris. Tvirtai jautėmės, mūsų buvo daug, nors didelės trupės nėra gerai, lieka daug spektakliuose neužimtų žmonių", - sakė E. Gaigalaitė.

Povilas Gaidys nuo 1963 m. buvo paskirtas vyriausiuoju režisieriumi, vadinamieji antrieji režisieriai buvo Aleksandras Žadeikis, Bronius Gražys. P. Gaidys pirmasis Lietuvoje pradėjo kviestis gerus, jaunus režisierius iš Maskvos, tokius kaip išgarsėjęs Stalino vaikaitis Aleksandras Burdonskis (pasirinkęs mamos pavardę), prof. Marijos Knebel studentas kaip ir P. Gaidys.

"Ir tai nebuvo siaurakakčiai tarybiniai režisieriai, mąstė plačiau; juk tais laikais į Maskvą atvykdavo šitiek teatrų iš užsienio. Mes neturėjome etatinio dailininko, kuris "keptų" visus spektaklius, bet Povilas pradėjo kviestis grafikus: Rimtautą Gibavičių, Petrą Tarabildą; mums, aktoriams, tai buvo labai įdomu. Kad ir kaip keista, kai kuriems kolegoms išvažiavus į Vilniaus jaunimo teatrą, mūsų liko labai nedaug, ir tada staiga prasidėjo teatro žydėjimas. Pastatėme "Tris muškietininkus", "Karalių elnią", "Dramblį", "Mindaugą", "Proletarinį laimės malūną", kuriuos nuvežus į sostinę ištikdavo didelis pasisekimas", - sakė aktorė.

Kai P. Gaidys pradėjo Menų fakultetuose rengti aktorių meistriškumo kursus, Klaipėdos dramos teatro kolektyvą sustiprino čia atėję Nelė Savičenko, Valentinas Klimas...

E. Gaigalaitė, paklausta, kada žydėjo ji pati, juokėsi: "Niekada! Nebuvo laikotarpio, kad mane kas iškeltų. Anksčiau gi pabrėždavo, kad aš ne Gaigalaitė, o Gaidžio žmona. Aš į artistus jauna žiūrėjau kaip į dievus. Paskui patyriau, kaip jie pavargsta. Nuvažiuodavome į kolūkius, po spektaklio užstalėje susėsdavome su valdžia, ir jie tikėdavosi, kad kaip pajacai palinksminsim, o mums vis dar galvoje sukosi juostelė apie spektaklį, ir mes tylėdavom."

Teatro problemos - išgydomos

"Vaidindavau žiežulas, ir man jų būdavo gaila. Kaip tos iš šalies "geležinės" Vasos Železnovos: kai įsigilini, jos vyras buvo palaidūnas, girtuoklis, vaikai netikę. Visos mano suvaidintos nepakenčiamos, žiaurios moterys atrodė "fainos", ir naktimis galvojau, kaip pateisinti neigiamas jų savybes",- sakė E. Gaigalaitė.

Aktoriai pasakoja, kaip jie iš kažko sėmėsi perlų vaidmeniui, bet ji specialiai nieko nesiėmė. Juokėsi, kad jos vyras viską pastebi, eidamas gatve, ir arba juokiasi, arba piktinasi, o ji žingsniuoja susikaupusi.

"Aš nežinau, ar manyje gyvena daug asmenybių. Apie vaidmenį daug galvoji, bet jis ateina ne iš knygų - iš pasąmonės, gal joje kas nors ir užsifiksuoja. Savęs neanalizuoju. Kiekvienam žmogui svarbi tik prigimtis, o kiti pliusai yra tik priedas. Aktorius gali būti naivus, nebūtinai - filosofas (nes tie prisiskaičiusieji būna sausi, be jausmo), ir kai išeina į sceną, atrodyti profesorius ir sykiu yra toks gaivalas!" - atviravo aktorė. Po spektaklio apgalvoja, kokių klaidų buvo, bet negali atgaminti, kas tuomet viduje darėsi.

Apie jauniausius teatro aktorius sako, kad jie turi pasišventimo. Jie atėjo į teatrą, kuriame nebėra senųjų tradicijų, bet jie sako, kad kitaip jo neįsivaizduoja, nes neturėjo tokios patirties - įžengti į teatrą kaip į šventovę su grimo kambariais. Antai aktorius Arnoldas Eisimantas savo tekstą iškart išmoksta, jos - taip pat, ir susipainiojusiai sufleruoja. Pasak aktorės, teatro juk nėra, bet spektakliai statomi vienas po kito. Į Žvejų rūmus, tą daržinę, ji negali žiūrėti, kai scenoje aktoriai atrodo tarsi vaikščiojantys pagaliukai, jų nei akių nematyti, nei žodžiai girdimi.

"Ir su kultūros ministrais mums nesiseka, ateina pas moteriškę Donatas Banionis, ta klausia: "Kas jūs būsit?" Kitas sako, kad sulaukus 60-ies, jau nebesi aktorius. O ką galima pasakyti apie Lietuvos teatrus? Kaip ir nėra nacionalinio teatro su savitu stiliumi, stipriais, ne "pravažiuojančiais" režisieriais su jų projektais. Gal tik Keistuolių teatras išlaikė savo braižą. O kiek teatrų priviso! Važinėja su spektakliais - tai "Urvinis vyras", tai "Urvinė moteris", kas ką tik parodo - jau ir teatras", - stebėjosi pokalbininkė.

Geras spektaklis nepaleidžia

Kokios Klaipėdos teatro aukštumos ir seklumos, paklausėme teatro kritiko Andriaus Jevsejevo.

"Nemanau, kad jūsų mieste teatrų per daug, ar jų 15, ar 20, ypač kai Klaipėdos dramos teatras turi palydovinę sceną Žvejų rūmuose, svarbiausia, kad būtų kokybė, įvairovė. Kokius 5-6 uostamiesčio teatrus gal ir žinau, tarp jų - šiuolaikinio šokio teatrą "Padi dapi fish", kai jis dar vadinosi "Žuvies akis". Teatro sąvoka labai išsiplėtusi, egzistuoja neįprasčiausios formos, bet nemanau, kad jos žlugdytų spektaklį, jeigu yra dramaturgiškai pagrįstos ir logiškos", - sakė Andrius.

Jam įsiminė mažosios teatro trupės, tokios kaip Beno Šarkos "Gliukai", tarsi degę savaimine teatro liepsna, Rolando Rastausko dramaturgijos interpretacijos, suteikiančios spalvų uostamiesčio kultūrai. Andriaus manymu, Klaipėdos jaunimo teatras startavo įdomiai, aišku, paskutinieji darbai - akstinas pagalvoti apie tai, kad trūksta režisūrinės įvairovės. Teatro bendradarbiavimas su M. Nastaravičiumi įlieja šviežio kraujo, daug ką atskleidžia naujoje šviesoje.

Oskarą Koršunovą, kurio gimtasis lizdas - Klaipėda, kritikas retsykiais vis dar pavadina jauniausiu šalies režisieriumi, nors šiam jau 50 metų. A. Jevsejevas negalvoja, kad spektakliai, kurie trunka 5 val., yra narciscizmo ženklas; jam teko matyti ir tokių, kurie tęsiasi 8 val., ir žiūrovui gurmanui nesunku ištverti, jeigu tema yra delikatesas, tačiau tokių žiūrovų yra mažuma.

UŽSISPYRIMAS. "Jeigu žmogus gali, ir vyresnio amžiaus sulaukęs turi vaidinti. Kaip dailininkas tapo šedevrus geliančiomis rankomis", - sakė aktorė Elena Gaigalaitė. Algirdo KUBAIČIO nuotr.

"Esu ne klaipėdietis, tai nelabai jaučiu ritmą, jau neprisimenu, ką įsimintino mačiau. Man paskutinis įdomus spektaklis buvo Jono Vaitkaus režisuotas spektaklis "Mums viskas gerai". Nežinau, ar galima šnekėti apie vyresniosios kartos režisierių potencialą, manau, kad ir kituose teatruose seniai turėjo keistis direktoriai ir meno vadovai, ir ateiti nauji žmonės. Tai ir pačių jaunų žmonių iniciatyvos trūkumo klausimas. Teatro vadovai kai kur pasirenkami iš vieno kandidato, ir tai teatro kultūros visuomenę turėtų bauginti", - sakė V. Jevsejevas.

Paklaustas, kas yra geras spektaklis, atsakė: "Tas, kuris sukelia impresijas ir nepaleidžia emocionaliai ir intelektualiai, norisi apie tai mąstyti, kalbėti, rašyti, kontempliuoti. Geras meno kūrinys nereikalauja specialaus žiūrovo pasiruošimo, nors tai atvertų dar gilesnius klodus."