V.Čepas: Kol bent vienas neteisingai nuteistas tūno kalėjime, mes nelaisvi

Ta proga „Vakarų ekspreso“ svetainėje pakalbinome knygos autorių ir pasidomėjome apie romano atsiradimo peripetijas, jame paliestas temas, aktualumą ir galimas visuomenės reakcijas.

- Jau buvome sunerimę, kad gana ilgą laiką neaptikome tavo straipsnių spaudoje, paties nematėme jokiuose miesto kultūriniuose renginiuose. Pamašu, kad buvai retas svečias ir Klaipėdoje. Jei teisingai supratau, visa galva pasinėrei į dar vieno romano kūrybą?

- Praėjusį rudenį ir žiemą dar darbavausi Klaipėdoje, o atėjus pavasariui išvažiavau į kaimą ir iki vasaros pradžios rašiau romano tekstą. Vėliau braukiau, trumpinau kiek galėjau, mat reikėjo sutilpti į 300 puslapių. Paskui prasidėjo visokie redagavimo, reikalai, tekstas buvo duotas susipažinti ekspertams... Taip ir prabėgo laikas.

- Jei ne paslaptis, apie ką ta „Siena“? Tikiuosi, kad ne apie mūrininkus.

- Būtent apie mūrininkus, bet ne apie tuos, kurie mums stato namus, o apie tuos, kurie stato neįveikiamas sienas tarp valstybės ir visuomenės, tarp žmonių ir jiems tarnauti sukurtų teisėsaugos institucijų.

Apie du pasaulius, vieną - mūsų nepriklausomybės architektų įvardintą kirmėlynu ir kitą - giminių, šeimų, partinių klanų, paminančių visas įmanomas moralės normas ir gimdantį nebaudžiamumo, abejingumo, godumo, nekompetencijos monstrus.

- Kaip suprantu, tai kažkokia Lietuvoje iki šiol dar nežinoma kriminalinė istorija?

- Priešingai, Lietuvoje ji gerai žinoma, apie ją prieš kelerius metus plačiai rašė spauda, buvo kuriami televizijos reportažai. Romane yra kriminalinių siužetų, tačiau tai tik instrumentas, būdas parodyti, kiek supuvusi ir neaišku kam tarnaujanti mūsų teisėsauga. Visa, pradedant tyrėjais, baigiant Aukščiausiuoju teismu.

Tačiau tai ne kriminalinis romanas, juoba ne meilės istorija, nors viskas, kas ten vyksta, kyla iš nemeilės valstybei, sau, savo artimui, iš neišmatuojamo abejingumo, kartu tai ir ne nuotykių romanas, nors viskas baigiasi…(toliau nepasakosiu, nes bus nebeįdomu skaityti).

- Jei ne kriminalinis, ne meilės, ne nuotykių, tai kas tai?

- Tai Lietuvoje dar retas dokumentinis romanas apie tris vyrus, kurie tinkamai neištyrus nusikaltimų buvo pripažinti kaltais ir nuteisti kalėti iki gyvos galvos.

- Nori pasakyti, kad Lietuvos kalėjime už nusikaltimus kurių nepadarė teismų iki gyvos galvos kalėti nuteisti sėdi trys žmonės?

- Aš ne teisėjas ir negaliu taip kategoriškai teigti, tačiau, kad nusikaltimai nepilnai ištirti kad visai nenagrinėti nepatogūs procesui įrodymai, kad kai kurie jų buvo slepiami, kad byla nagrinėta šališkai, kad pažeista daugybė Baudžiamojo proceso kodekso (BPK) straipsnių ir elementarios žmogaus teisės, akivaizdu net paviršutiniškai pavarčius dokumentus.

- Ar daug jų vartei?

- Ne varčiau, o studijavau ir ne dieną ar dvi, bet pusę metų po dešimt valandų per dieną. Analizavau, lyginau, tikslinau datas, braižiau schemas, susitikau su nuteistaisiais,konsultavausi su specialistais. Bylą sudaro 127 tomai, ji visuomenei labiau žinoma kaip „Jackos byla“.

- Tai romane, sprendžiant iš Jackos pavardės, bus daug klaipėdietiškų akcentų?

- Viskas prasidėjo nuo Gedimino Jackos, tačiau jo vaidmuo knygoje šalutinis, su aprašomomis žmogžudystėmis jis neturi nieko bendro. Bylą operatyvininkai, prokurorai ir teisėjai suvėlė taip, kad vėliau ir patys tinkamai išnarplioti neįstengė, tiesą sakant, nelabai ir stengėsi.

Ten pilna visokios velniavos: žmonių žudymai, plėšimai, reketas, neteisėtas ginklų laikymas, žmonių luošinimas, neteisėtas valstybinės sienos kirtimas, pagaliau Palangos kurhauzo detektyvas.

Viskas kraupiai sujaukta, padrika, susukta į milžinišką kamuolį, kurį vyniojant lyg graikų dramose atsiskleidžia nusikaltėlių, jų aukų, teisėjų, prokurorų likimai.

- Jei tai dokumentinis romanas, vadinasi, viskas, kas ten parašyta, paremta dokumentais, ne iš piršto laužtomis istorijomis, tikrais, o ne išgalvotais personažais?

- Taip, romano pabaigoje yra nuorodos į dokumentus, net parašiau, kur juos galima rasti.Nepakeista nė vieno romano veikėjo pavardė. Viskas autentiška.

- Bet kokiu atveju primink, už ką tie trys vyrai nuteisti kalėti iki gyvos galvos?

- 2000 metais Šiauliuose savo bute buvo pasmaugta vieno verslininko žmona, po dviejų mėnesių Kaune, miesto centre, nušautas miesto nusikaltėlių autoritetas Ramūnas Kuzminas pravarde Ramaškė, dar už poros mėnesių vėl Šiauliuose keliais šūviais į galvą nužudyta vaistininkė.

- Ar ne per daug Lietuvoje visokio kriminalo? Paskutiniu metu knygynų lentynos lūžta nuo kriminalinio skaitalo. Ar pats nebūsi įklimpęs į pasimėgavimus panašiomis istorijomis?

- „Siena“ ne apie tai. Tiesa, nusikaltimai aprašyti, juk negali rašyti apie teismą nepapasakojęs kas ir už ką teisiamas. Romanas koncentruotas į teisingumą, į žmogaus, kas jis bebūtų, teisę į teisingą teismą. Tie nusikaltimai, kaip minėjau, yra tik instrumentas suteikiantis galimybę parodyti kaip ydingai veikia teisinė mašina, kiek ten neįsivaizduojamo absurdo, profesinio ir asmeninio tendencingumo, kyšininkavimo, girtavimo ir, atleiskite už nenorminę leksiką, ciniško pochuizmo.

Perskaitę „Sieną“ pajus, kad kiekvienas mūsų, net pats doriausiais ir nekalčiausias gali pakliūti po teisėsaugos volu ir net nespėjęs susigaudyti atsidurti už grotų. Reikia labai nedaug – tik vieno „gero“ skundiko ir liudininko!

- Gal bendrais bruožais galėtum trumpai apibūdinti romano siužetą.

- Vienas už išžaginimą nuteistas vyras netikėtai tyrėjams pradeda duoti parodymus atskleidžiančius kraupias žmogžudystes, padarytas prieš ketvertą metų. Apkaltina pats save, net prisipažįsta nušovęs ir pasmaugęs aukas, Įduoda tikrus ir tariamus bendrininkus.

Vėliau atsisako savo parodymų, paskui vėl prisipažįsta, vėl atsisako ir t.t.

Teisingumo volas rieda įtraukdamas vis kitus asmenis traiškydamas visus savo kelyje, negailėdamas ne tik teisiamųjų, bet ir teisėjų, prokurorų... Iš paskos velkasi operatyvininkų klastingumas, teisėjų girtuokliavimo, kyšininkavimo, abejingumo, prokurorų ryšių su banditais, advokatų bejėgiškumo šleifas.

Byla didžiulė, sunkiai aprėpiama. Inercija, nenoras, o iš dalies ir negalėjimas ką nors pakeisti lemia tai, kad visas ikiteisminis ir teisminis procesas užtrunka net 12 metų. Per tą laiką numiršta keli kaltinamieji ir liudininkai, o teismai viena po kito štampuoja vis griežtesnius nuosprendžius...

- Ar skaitytojui nebus sunku susigaudyti visoje toje painiavoje. Juk ten vien teismų begalė – apygardos, apeliacinis, aukščiausiasis?...

- Kol pats viską perpratau prabėgo ne vienas mėnuo. Todėl stengiausi rašyti maksimaliai aiškiai, suprantamai ir be painiavos. Romano ašis - Nepriklausomybės akto signataras, buvęs generalinės prokuratūros ypač svarbių bylų tardytojas, ambasadorius, nūnai baudžiamųjų bylų advokatas Egidijus Bičkauskas, nuo proceso pradžios iki pabaigos (Strasbūro žmogaus teisių teismo) gynęs vieną iš teisiamųjų.

Jis skaitytoją ir ves paprastam žmogui nepažįstamais teisėsaugos labirintais, parodydamas, kokia nepaprastai griozdiška, nelanksti, nejautri, biurokratija apaugusi mūsų teisės sistema. Skaitytojas pamatys, kaip kurpiamos bylos, falsifikuojami parodymai, nutylimi ir slepiami nepatogūs faktai, lengva ranka skelbiami sunkiausi nuosprendžiai.

- Ankstesni tavo romanai visuomenėje sukėlė nemažą alasą. Vieni skaitytojai nuoširdžiai piktinosi, kiti – nuoširdžiai džiūgavo. Pats esi pasakojęs, kad net gatvėje sulaukdavai pasipiktinusių moterų priekaištų. Ar nebijai, kad dabar bus panašiai, tik nepasitenkinimą lies jau ne jautrios moterys, bet kur kas galingesnė ir piktesnė publika?

- Jei rašai ir niekas nesureaguoja, tai geriau iš viso nerašyti. Literatūros vienas iš tikslų ir yra ištraukti žmones iš futliarų, kuriuose jie metų metais tūno naiviai galvodami, kad pasaulis yra toks, kaip jiems atrodo.

Kai į jų rankas patenka tai,kas tą pasaulį šiek tiek paklibina, suprantama jie reaguoja – vieni širsta, kiti džiūgauja. Tai natūralu! Niekas dar neparašė kūrinio, kuris visiems alei vieno patiktų ir dėl to visi iš džiaugsmo pradėtų lakstyti sienomis.

Be abejo ir čia bus nepasitenkinimo, pykčio, priekaištų. Ir tie, kurie piktinsis, bus ne eiliniai skaitytojai, o įtakingi, galingi ir ambicingi.

Tačiau vis tik vertėtų pagalvoti ir pasidomėti, kaip galima nuteisti kad ir banditus (visi trys vyrai turėjo nemažą kriminalinę praeitį)kalėti iki gyvos galvos pagal vieno asmens liudijimus nesant kitų įkalčių, nuslepiant nepaneigiamus įrodymus, paminant BPK straipsnius ir t.t...

Negaliu daugiau pasakoti, žmones patys perskaitys, tačiau tokia teisėsaugos sistema, kokia dabar yra Lietuvoje nuteistų ir patį Jėzų Kristų jeitik atsirastų uolus liudytojas.

- Ačiū už pokalbį ir sėkmės Vilniuje.