O Klaipėdoje būtent tais metais vienas po kito duris atverdavo muziejai, galerijos, buvo statomos ar rekonstruojamos jaunųjų klaipėdiečių meninio ugdymo mokyklos, dėti pamatai būsimam Klaipėdos universitetui ir t. t.
Užstodavo kiti
V. Charazovas, proteguotas vaikystės draugo KGB pirmininko Aleksandro Šelepino, kontroliavo Lietuvos politinį, visuomeninį ir ūkinį gyvenimą, vykdė rusinimo politiką. 1972 m. susideginus Romui Kalantai jis buvo vienas iš jėgos panaudojimo prieš demonstrantus Kaune iniciatorių. 1974 m. jis Lietuvoje organizavo šmeižto kampaniją prieš Aleksandrą Solženicyną. V. Charazovo aplinkos žmonės tuomet ne kartą prasitardavo, kad šis buvęs reto bukumo funkcionierius. Tad neva LKP CK pirmojo sekretoriaus Petro Griškevičiaus prašymu 1978 m. V. Charazovas buvo atšauktas iš Lietuvos.
A. Žalys šiam Maskvos statytiniui buvo tikra rakštis, bet ją "sutvarkyti" vis sutrukdydavo LKP CK biuro nariai. Suvokdami, ką Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas daro miesto labui, už jį mūru stodavo ir LTSR Plano komiteto pirmininkas Aleksandras Drobnys, finansų ministras Romualdas Sikorskis. Jie, skirdami limitus statybinėms medžiagoms ar lėšas nelegalioms Jūrų ar kitų muziejų, pavyzdžiui, Laikrodžių, statyboms ir kūrimui, lygiai taip pat rizikavo savo karjeromis.
Nemalonė
V. Charazovo vieton Maskva 1978 m. "nuleido" Nikolajų Dybenką.
"Vieną sekmadienį atvažiavęs Dybenka vos ne visus LKP Klaipėdos komiteto biuro narius sukvietė į restoraną. Jame ilgai ir nuobodžiai vaišino, kol gerokai apšilęs ėmė kabinėtis pradžioje prie "Litrybpromo" generalinio direktoriaus Eugenijaus Urbonavičiaus, o paskui - prie Žalio. Maždaug: kas tau nepatinka? Visi linksmi, anekdotus skelia, o tu sėdi paniuręs. Sakyk, kas negerai? Laimė, pats iniciatorius "nulūžo" taip ir neišprovokavęs emocijomis praplyšti nei vieno, nei antrojo", - prisiminė Žalių šeimos draugas Algirdas Vaitiekūnas.
E. Urbonavičius, žinoma, turėjo "uodegų": "Litrybpromas" nupirko jachtą "Lietuva" (dėl šio pirkinio į TSKP CK buvo rašomi skundai), tas pats "Litrybpromas" Rygoje įsigijo ir nurašytą burlaivį "Meridianas". Daug kam tai atrodė lėšų švaistymas. Turtinga jūrininkų organizacija paremdavo ir miestui svarbių objektų, pirmiausiai Jūrų muziejaus, statybas. Žodžiu, būta prie ko prisikabinti ir prie vieno, ir prie kito. Tačiau abu į glėbį bučiuotis, kaip buvo labai madinga Leonido Brežnevo laikais, naujam Maskvos statytiniui nepuolė.
Puikiai nujausdamas Kremliaus prievaizdų nemalones A. Žalys ir gyveno taip, kad nebūtų pagrindo prisikabinti. Todėl jis asmeniškai draudė skirti butus sūnums, baigusiems mokslus ir grįžusiems dirbti į Klaipėdą, nors tuos butus gaudavo kone visi jauni specialistai. Jis taip pat užprotestavo, kai istorijos mokslus Vilniaus universitete baigusio vyresniojo sūnaus Vytauto kandidatūra buvo pasiūlyta skirti Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriumi. Ir daug ko atsisakydavo, protestuodavo nuskriausdamas šeimą.
Komandinis darbas
A. Žalys vengdavo tribūnų, bet kuria proga nelipdavo "ant bačkos". LKP Klaipėdos miesto komitete, jo biure ar partinėse konferencijose "pagal reglamentą" sėdėdavo prezidiumuose, bet kalbų rėžti nesiverždavo. Kalbos kalbomis, o darbai - darbais. Juos nudirbti gali su komanda, kurią pasirinkdavo pats.
Vienas iš komandos - pirmininko pavaduotojas Valentinas Greičiūnas. Kiti pirmininko pavaduotojai dėl įvairiausių priežasčių keisdavosi. V. Greičiūnas viename kinkinyje su A. Žaliu drauge traukė 20 metų. A. Žalys, rinkdamasis pavaduotojus, vienu iš prioritetų laikė sportą.
"Jeigu žmogus ne tik dirba, bet dar ir sportuoja, turi laimėjimų, vadinasi, jis - ne tik talentingas, bet ir valingas, organizuotas žmogus, tokiu galima pasikliauti. Sportiniai žaidimai - komandiniai. Sėkmingą darbą A. Žalys įsivaizdavo būtent kaip komandinį. Kai kas nors imdavo jį liaupsinti, pirmininkas replikuodavo: "Nereikia pervertinti, viską prirašyti man - tai komandinio darbo rezultatai", - pasakojo tuometinio miesto laikraščio redaktorius Antanas Stanevičius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą