Trijų pokarinių direktorių bibliotekos valdymo "erose" būta ir paradoksų, ir anekdotinių situacijų. Tai buvo aptarinėjama labai siaurame, o svarbiausia - patikimame rate. Idiotiškų partijos klapčiukų išmislų nestigo ir bibliotekininkystės srityje. Apie kai kurias papasakojo dabartinis bibliotekos vadovas Juozas Šikšnelis.
"Metodinės" įdomybės
Viena iš tuometinės bibliotekos darbo funkcijų - tam tikro geografinio regiono savivaldybių bibliotekoms teikti visokeriopą pagalbą. Žinoma, ne lėšomis ar materialiu turtu. 1951 m. pagal Meno reikalų valdybos viršininko žodinį nurodymą septyni bibliotekos darbuotojai vyko į Priekulę suteikti praktinės pagalbos sėjos metu ir surengti kampaniją valstybinei paskolai pasirašyti.
SIELA. Visų renginių siela bibliotekininkė Aniceta Sabaliauskienė su poetu Pauliumi Dreviniu.
Tais laikais pačios įvairiausios organizacijos urmu varydavo kasti bulvių (prieinama bet kurio išsilavinimo ar profesijos žmonėms) ar rauti linų (čia jau protinės veiklos atstovams būdavo sudėtingiau, tad dažniausiai tai daryti buvo siunčiami "peteušnikai" - profesinių mokyklų moksleiviai). Ir ne dienai ar dviem, o mėnesiui. Ir pats J. Šikšnelis su visu Vilniaus universiteto bibliotekininkų studentų kursu, užuot kiurksojęs bibliotekose, rašęs kursinius darbus, mėnesį kasdavo ar rinkdavo technikos išraustas ir išsvaidytas bulves.
Kita įdomybė - 1959 m. Tarybų sąjungos komunistų partijos Centrinis komitetas (CK), o 1960 m. ir Lietuvos CK nutaria, kad socializme skaityti privalo kiekviena šeima. O biblioteka - politinių žinių masinės propagandos centras, partinių organizacijų atramos punktas, komunistiškai auklėjant liaudį. Prasidėjo masto neturintis socialistinis lenktyniavimas iš esmės prirašinėjant, skubant raportuoti - jau kiekviena šeima skaito... Vėliau metodininkai skelbė kovą prirašinėjimams.
"Apžiūrų metu nutikdavo ir kuriozų. Rajonas, kurio vardo neminėsiu, per visas bibliotekas turėjo tik vieną katalogą. To rajono kultūros skyriaus vedėjas, aplenkdamas apžiūros komisiją, tą patį vežiojo vis kitais adresais. Ir neprikibsi - visos rajono kaimo bibliotekos turi katalogus... Net sklido kalbos, kad už tam tikrą mokestį tas katalogas buvęs skolinamas ir kitiems rajonams", - šiandien juokiasi kadaise metodininku I. Simonaitytės bibliotekoje karjerą pradėjęs J. Šikšnelis.
Draudžiama literatūra
Dar vienas metodininkų darbo baras - tikrinti rajonų bibliotekų fondus, ar kur nors neužtiks draudžiamų autorių knygų. Glavlitas (ideologinės priežiūros tarnyba) atsiunčiamais cirkuliarais reikalavo išimti iš bibliotekų fondų Tomo Venclovos, Sauliaus Tomo Kondrato, Aušros Sluckaitės, "prasikaltusių", prasilenkiančių su ideologija Rusijos rašytojų Aleksandro Solženycino (1970 m. jam už indėlį į pasaulio literatūrą buvo suteikta Nobelio premija) ar Vasilijaus Aksionovo knygas.
Nepaisant pačių įvairiausių apžiūrų, priežiūrų, ideologijos brukimo ekspansijos, anuometinė jaunoji karta ypač domėjosi, kas draudžiama, kas neleistina, kas žadino fantaziją ir smalsumą. Apie tai liudija ir buvusios klaipėdietės parašytas laiškelis.
"1953 metais, kai buvau pirmokė, mokytoja į biblioteką atvedė visą klasę. Ir visi užsirašėm skaitytojais. Toje bibliotekoje lankiausi, kol baigiau mokyklą ir dar kelis metus. Vaikų knygų skyriuje dirbo tokia pikta pagyvenusi, bet šiaip jau daug žinanti ir išmananti moteris. Kartą, būdama ten, nugirdau, kaip vienas vaikas paprašė knygos "Kaukolė žalsvame čemodane" (bibliotekininkė visada klausdavo ne autoriaus, o knygos pavadinimo). Žinoma, "buržuazinių autorių", tarp jų ir Justino Pilyponio, knygų iš tarpukario Lietuvos periodo bibliotekoje nebuvo ir negalėjo būti... Bibliotekininkė vaikui atsakė klausimu: "O "Sapnininko" ar nenori?" Tą dialogą įsiminiau visam gyvenimui, nes iš mamos žinojau, kad tokia knyga tikrai yra."
Kokia vertybė anuomet būdavo "Sapnininkai", priskirti draudžiamai literatūrai. Kaip ir prozininko, nuotykinės ir detektyvinės lietuvių literatūros pradininko Justo Pilyponio knyga "Kaukolė žalsvame čemodane".
Visgi nereikia manyti, kad šios bibliotekos darbuotojai "partijai prisakius, ideologams panorėjus" vaidino tik grėsmingo žandaro vaidmenį. Būta ir pozityvios profesinės bei meninės veiklos. Ir nemažai.
Menas bibliotekoje
1984 m. virš paminklinio pastato Herkaus Manto g. 25 įėjimo buvo sumontuotas Andriaus Giedrimo vitražas "Ieva Simonaitytė". 2007 m. pirmojo aukšto holą papuošė Z. Vaičekonio stiklo pano "Ieva Simonaitytė". Trečiajame aukšte kabo Eduardo Malinausko tapytas portretas "Simonaitytė" ir Dano Andriulionio dovanotas "Pajūrio angelas", bibliografijos skyrių puošia Vaclovo Rimkaus 17 grafikos ir 7 tapybos darbai, kuriuos bibliotekai padovanojo dabar jau V. Rimkaus našlė Irena, daugelį metų nuoširdžiai dirbusi šioje bibliotekoje.
Be to, visoje bibliotekos erdvėje bei Hermano Gerlacho palėpėje yra dar apie pusšimtį meninių istorinių vertybių, kurios nuosavybės teise priklauso bibliotekai. Dar tiek pat paveikslų geranoriškai yra paskolinęs klaipėdietis menininkas Romas Klimavičius.
Tikras bibliotekininkų pasididžiavimas - Klaipėdos uosto kapitono tarnybos dovanotas dvi tonas sveriantis inkaras, kuris dabar puošia kadaise Herakus Manto 25-ajame name gyvenusių Hermano ir Marrie Gerlachų, prancūzų generolo Dominyko Odry šeimos taip mėgtą sodelį, kuris dabar vadinasi Saulės laikrodžio kiemeliu, nes jame yra ir "Pamario restauratoriaus" bibliotekos 60-mečiui dovanotas unikalus Saulės laikrodis "Laiko knyga".
Anonsas
Kitoje "Akvarelėje" - apie bibliotekoje sukauptus knygų fondus. Pavyzdžiui, čia "gyvena" 1678 m. Antverpene išleista "Theologia moralis", aštuonis kilogramus sveriantis Vebsterio žodynas. Knygos, kaip ir namai ar žmonės, turi savo likimus.
Bus daugiau. Pradžia - 2007 m. balandžio 23 d., išeina pirmadieniais.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą