Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (378)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (378)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien vėl užsuksime pas Liepų gatvės 35-ajame name įsikūrusio vaikų darželio "kaimyną" - 33-ąjį name, kuriame veikė "alaus bravoras".

Apie šiame name gyvenusią Zenkevičių ir Sivakonenkų šeimas jau rašyta anksčiau. O štai pirmajame aukšte gyvenusių Gužų duktė Adelina labai buvo susidraugavusi su bendraamže Valentina Sivakonenko. Su šios šeimos "moskvičiumi" ji važiuodavo iškylauti ir prie Danės aukštupio, keliaudavo ir į Šilutę, kur gyveno Valentinos dėdė Vladas Zenkevičius, garsaus visoje SSRS filatelisto Liubomiro Zenkevičiaus sūnus. Pokarinėje Klaipėdoje mažai kas težinojo, kad L. Zenkevičius - dar carinės Rusijos dvarininkų palikuonis, po Rusijos revoliucijos atvykęs gyventi į vieną iš šeimos turėtų dvarų Kražiuose.

Butas šalia darbovietės

Kuo toliau gilinuosi į pokarinės Klaipėdos gyventojų būtį ir buitį, tuo labiau įsitikinu, kokia marga publika čia po karo buvo suvažiavusi. Ir kaip vis dėlto sovietinė valdžia, tegul ir apgraibom, tvarkėsi.

Kelis mėnesius po karo į Klaipėdą suvažiuojantys žmonės patys sau "pasiskirdavo" butus, išsirinkę mažiausiai sugriautus namus su išlikusiais langų stiklais, durimis. Ir, žinoma, butų turiniu, kuris vėliau buvo sėkmingai grobstomas į kitus namus ir butus. Bet netrukus buvo įvesta bent šiokia tokia tvarka: gyvenamieji namai buvo paskiriami atsistatančioms įmonėms. Jos tapdavo tarsi namų valdybomis, skirdamos butus atvykstantiems specialistams, priimamiems darbininkams. Tikriausiai tos įmonės buvo įpareigotos tuos paskirtus namus remontuoti ir prižiūrėti.

BALIUS I. Į Adelinos, gimusios 1951 metais, krikštynas buvo pakviesti ir kaimynai. Ant stalo pimame plane - grafinas su gira. A. Gužienė virdavo ne tik alų, bet sutaisydavo ir giros, kuri taip pat turėjo paklausą.

Gal 1945, gal 1946 metais iš Skuodo "žvalgybon" atvažiavo ir Julius Gužė. Ir gavo darbo miesto elektrinėje. Ir ne tik darbo. Jam buvo paskirtas butas Liepų g. 33-iojo namo pirmajame aukšte.

"Bute tebuvo vienas didžiulis kambarys ir beveik tokio pat dydžio holas. Už vienos sienos buvo darželis, už kitos, fanerinės, sienos gyveno jau kita šeima", - pasakojo Adelina Gužaitė-Galdikienė.

"Alaus bravoras"

O paskui J. Gužė dėl kažkokių priežasčių ėmė ir spjovė į šeimą ir išdardėjo laimės ieškoti į Kaliningradą. Bet iš šeimos elektrinė buto neatėmė. Likusi su trimis dukrelėmis Adelė Gužienė lyg ir bandė darbo ieškotis, bet kaip suderinti vaikų auginimą ir darbą? Ir ji pradėjo virti alų. Ir uždarbis, ir vaikai šalia.

Adelina, paklausta, iš kur mama gaudavo ar pirkdavo salyklo, mielių, grūdų ar ko kitko, reikalingo alaus gamybai, "technologijos" nežinojo. Tik sakė, kad kokių puodų, statinių bute nebūdavę. Mama leisdavosi į rūsį to alaus virti. Ir alus būdavęs labai skanus.

Kaimynai, nusižiūrėję į Gužienės "biznį", irgi ėmėsi virti alų, vis dėlto klientų "neatmušė" - šie vis grįždavo alaus gerti pas "šinkorką" Adelę.

"Mama skanaus alaus paslapties neišduodavo. Ji padegindavo "paduškučių", tokių pagalvėlės formos saldainių su kakavos ar marmelado įdaru. Ir ta deginta karamele gardindavo tą alų", - sakė jauniausia duktė Adelina.

Ji prisimena ir ilgą stalą, už kurio iš "Gulbės" fabriko ar Mėsos kombinato susirinkę po darbo vyrai tą skanų alų plempdavo. Ir puikiausiai žinojo "šinkorkos" nustatytą taisyklę - "bravoras", o tiksliau - "karčema", dirba iki devynių vakaro.

Gyveno turtingai

Pasak Adelinos, mamos "biznis" leido gyventi tiems laikams pakankamai turtingai: vyrai iš Mėsos kombinato atnešdavo skerdienos ar dešrų mainais į alų, iš "Gulbės" fabriko - medžiagų, iš kurių galėjai visko prisisiūti, o jei nereikia - parduoti. Kiti ir rubliais "atsirokuodavo". O jei neturėdavo, "šinkorka" alaus duodavo ir "bargan", t. y. skolon.

Čia lankydavosi ir Klaipėdos inteligentų. Tarp jų - ir tuomet garsiausias Klaipėdos choreografas ir neprilygstamas šokėjas Algis Alchimavičius. Pasak Adelinos, mama su choreografu labai gerai sutardavusi.

"Mums tikrai nieko netrūko. Tačiau kažkam įskundus mama 1951 metais buvo pasodinta į kalėjimą - Panevėžio moterų pataisos koloniją. Aš tebebuvau kūdikis, todėl padėties gelbėti iš Skuodo atvažiavo močiutė - Petrutė Malonienė. O tuomet griežtai galiojo įstatymas: jeigu pasodinta moteris turi vaikų iki septynerių metų, ji amnestuojama. Po kelerių mėnesių mama jau buvo namie", - pasakojo Adelina.

Tarsi dvi šeimos

A. Gužienė, kalėjime siūdama trikotažą, buvo užsidirbusi rublių tiek, kad kurį laiką galėjo gyventi. Močiutė taip ir liko Klaipėdoje. Ir toje pat pastogėje liko tarsi dvi šeimos - Aldona su mama, o Adelina su Zuzana ir močiute turėjo atskirą namų ūkį.

BALIUS II. O šioje nuotraukoje - vaikų balius. Švenčiamas Gužų kaimynų - Sivakonenkų - sūnaus Kolios gimtadienis. Iš dešinės - Vida Klimavičiūtė iš Liepų gatvės 29 namo, Kolios sesuo Valentina, Adelina Gužaitė, Kolios ir Valentinos mama Nina Zenkevičiūtė-Sivakonenko, pats Kolia, Valia ir Sveta iš Liepų g. 29 namo bei Birutė Poligrimaitė iš Liepų g. 33 namo. Pokario klaipėdiečiai pačias įvairiausias šventes švęsdavo su kaimynais.

"Močiutė Klaipėdoje garsėjo kaip gera siuvėja ir mezgėja. Ir jai klientūros netrūko. O mūsų namai buvo labai puošnūs: užuolaidos, lovatiesės, pagalvėlės - viskas močiutės rankų darbo", - prisiminė Adelina.

ANONSAS

Kokie "bizniai" klestėjo pokarinėje Klaipėdoje? Ir kuo jie dažniausiai baigdavosi? Kokių gudrybių imdavosi pokariniai "verslininkai", tuomet ir tokio žodžio nežinoję, norėdami išvengti kalėjimo? Kuo iš kalėjimo grįžusi vertėsi A. Gužienė? Apie tai - kitą antradienį.

Bus daugiau.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder