Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (595)

Klaipėdos akvarelės: namai ir žmonės (595)

"Vakarų ekspresas" tęsia pasakojimų ciklą apie senuosius Klaipėdos namus ir juose gyvenusius, dirbusius ar besimokiusius žmones. Šiandien toliau dairysimės prieškario Melnragėje, į kurią "Akvarelių" ciklas dar nebuvo įkėlęs. O tai juk Klaipėdos miesto dalis. Ką čia jau aptikome? Ką dar aptiksime?

Ką jau aptikome, galite paskaityti ankstesnėje "Akvarelėje". O šiandien prieškario Melnragę šukuojame toliau.

1785 m. - tik septynios šeimos

Taigi, 1785 m. Melnragėje gyveno tik septynios šeimos - iš viso 35 žmonės. Įdomios gyventojų pavardės, vėliau kai kurios nunykusios, kai kurios išlikusios kaip gyvenviečių pavadinimai: Gvildys, Skroblis, Brusdeilynas, Šušelis, Losmanas, Kiošis, Cvikis, Kuršius, Erceninkas ir kt. Tarp išsimėčiusių sodybų liko kaimo ganykla. Kaip Melnragė formavosi vėliau, jau aprašyta prieš savaitę. Lieka pridurti, kad 1905 m. Melnragėje gyveno 425, 1925 - 403, 2015 - 920 žmonių. Melnragė nuo seno buvo žvejų kaimas. 1946 m. gyvenvietė buvo prijungta prie Klaipėdos miesto. Tarybiniais metais čia veikė kultūros namai, mokykla. Bet šioje "Akvarelėje" dar pasidairysime po prieškario Melnragę.

Žvejų kaimas ar kurortinė zona?

Kaip jau minėta, Melnragė nuo seno buvo pirmiausiai žvejų kaimas. Bet šioje gyvenvietėje įsikūrusiems nesvetimi buvo ir žemės ūkis, ir gyvulininkystė. Kol šeimos galvos palankiu oru valtimis išplaukdavo žvejoti Baltijos priekrantėse, jų žmonos su vaikais tvarkydavosi daržuose, su gyvuliais. Melnragiškiai turėjo ir ganyklą karvėms, ožkoms. Kai kurie gyventojai turėjo ir arklius, kurie labai praversdavo šviežioms žuvims į Klaipėdos turgų gabenti. Bet jau XX a. pradžioje arklius pradėjo išstumti tiems laikams labai tobulas Klaipėdos miesto transportas. Jis lėmė ir tai, kad Melnragė pradėjo pretenduoti ir į kurorto zoną. Dėl įvairių gamtos išdaigų Smiltynė ne visada buvo paranki maudytis, degintis. O štai į Melnragę miestelėnai galėdavo ir pėsti nukeliauti. Dar ir pokariu, kai nebuvo autobusų, šeimos, paauglių ir jaunimo kompanijos iš šiaurinės Klaipėdos pėdindavo į Melnragę. Beje, tėvai paaugliams aiškindavo, kad Melnragėje, skirtingai nei Smiltynėje, pavojinga maudytis, ištrūkę iš tėvų akių, vis tiek puldavo į jūrą. O joje - srovių išraustos daubos. Tad Melnragėje jūra yra pasiglemžusi daug gyvybių. Netgi prityrusių žvejų.

Patogi transporto "schema"

1900 metais Klaipėdoje buvo pastatyta elektrinė - pirmoji ne privati dabartinės Lietuvos teritorijoje. Tais pačiais metais pirmasis klaipėdietis įsigijo automobilį. Buvo nutiestas ir siaurasis geležinkelis, o 1904 metais Klaipėdos gatvėmis pradėjo kursuoti tikras ano meto stebuklas - elektrinis tramvajus.

Pažangesnio už karietas, bričkas ir vežimus transporto prireikė todėl, kad iki Smeltės marių pakrantėje, kur kūrėsi įvairios įmonės ir fabrikai, galėtų patogiai atvažiuoti darbininkai. Be to, šiame rajone jau buvo ir gyventojų, kuriems buvo svarbus susisiekimas. Iš pradžių pirklių bendrija pasiūlė pratęsti esamą Žiemos uosto geležinkelio atšaką iki pat Smeltės. Vėliau nuspręsta tiesti geležinkelio siauruką. O 1898 metais siūlyta tiesti tramvajaus liniją, kuri sujungtų Smeltę su Žiemos uostu, geležinkelio stotimi ir švyturiu. Po ilgų svarstymų ir parengiamųjų darbų tramvajaus projektas pradėtas įgyvendinti. 1900 metais buvusios piliavietės teritorijoje buvo pastatyta elektrinė, turėjusi tiekti elektrą ir tramvajui, ir miestui apšviesti. Pradėti tiesti ir tramvajų bėgiai.

Buvo nutiestos trys tramvajaus linijos, kurios nusidriekė per 12 kilometrų: viena atšaka iš geležinkelio stoties per miesto centrą vedė link Smeltės, kita - nuo biržos iki "Pakrantės vilos" ("Strandvilla") restorano Melnragėje, visai greta švyturio. Trečioji buvo žiedinė, veikusi turgaus dienomis. Šia linija tramvajus apsukdavo miesto pagrindines gatves ratu, kad žmonėms būtų patogiau kur nors nukakti, susitvarkyti reikalus. 1934 metais tramvajus nustojo funkcionuoti. Mat į 30 metų veikusio tramvajaus patobulinimus ir remontą nebuvo investuojama - juk reikėjo atnaujinti ir vėžes, ir vagonus. O tai reikalavo didelių lėšų. Tad ir nuspręsta įvesti susisiekimą autobusais. Mat besiplečiančiai Klaipėdai, atsiradant kitiems priemiesčiams, jau nebepakako vien siauruko ir tramvajaus linijų. Paskutinė tramvajaus kelionė buvo iškilminga. Pirmasis Lietuvoje elektrinis tramvajus (Kaune ir Vilniuje buvo tik arkliais traukiamos "konkės") buvo visų apgailėtas, nes be galo mėgstamas ir dėl patogumo, ir dėl, kaip šiandien vadintume, atraktyvumo. 1934 metų birželio 2 d. Klaipėdos gatvėmis pradėjo kursuoti 12 geltonų-raudonų miesto autobusų. Kuo tai buvo geriau ar blogiau Melnragei? Turbūt blogiau, nes labai jau būdavo patogu šviežias žuvis į turgų gabenti tramvajumi, nuo švyturio atbildinančio beveik iki paties turgaus. Turiu vilčių atkapstyti prieškarinės Melnragės žvejų palikuonių, kurie dar papasakos apie gyvenimo būdą šioje gyvenvietėje.

ANONSAS

Kitą savaitę susipažinsime su Stanislava Sličyte, kurios šeima, grįžusi iš tremties Krasnojarsko krašte, prisiskolinusi iš giminių rublių, nusipirko namelį Melnragėje. Ką ši šeima patyrė Sibire, ką rado ar prarado Melnragėje - 596-ojoje "Akvarelėje" kitą penktadienį.

Prašymas

Jeigu jūs turite ką papasakoti apie gyvenimą, potyrius Melnragėje, parašykite laiškelį el. p. [email protected] arba Gražinos Juodytės feisbuko paskyroje.

Bus daugiau. "Vakarų ekspreso" portale www.ve.lt skaitytojai "Akvareles" vienoje vietoje gali rasti meniu juostoje paspaudę nuorodą "Klaipėda".

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder