"Buvo neramūs laikai. Kaimuose dieną buvo "tarybų valdžia", naktį - partizanų. Tėtis su mama, gyvenę pas mamos tėvus, nusprendė būsto ieškotis Šilutėje. Tačiau pakeliui į ją atsitiktinis pakeleivis supeikė tėvuko užmačias. Paskatino važiuoti į Klaipėdą, kurioje ir būstą paprasčiau atrasti, ir darbo gauti",- pasakojo jau Klaipėdoje 1951 m. gimęs Kęstutis Kuzmarskis.
Ona ir Juozas, atsivežę pirmagimį Aloyzą, apsistojo J. Karoso gatvės namo sandėliukuose. Netrukus jiems ankstesnėse "Akvarelėse" minėtas Dimavičius, dirbęs namų valdyboje, prirodė visai neblogą butą Kepėjų gatvėje.
Čia buvo kažkas panašaus į dailininkų dirbtuves, nes, apžiūrintieji būsimo buto patalpas matė daug Stalino ir Lenino gipsinių biustų, kuriuos "penzeliais" tepliojo žmonės. Paskui tie biustai buvo kažkur išbildinti, ir vietoje jų įsikūrė Kuzmarskių šeima.
Jame išgyvenę 11 metų, sūnūs Aloyzas ir Kęstutis, dabar įsikūrę nuosavuose būstuose Giruliuose ir Tauralaukyje, namui jaučia tokius didelius sentimentus, kad pirmasis jų netgi pasirūpino įamžinti jau nugriautą jų gyvenamąjį namą - dailininkui užsakė nutapyti pagal jų pasakojimus.
 |
| K. Kuzmarskis šiandien mano, kad, nepaisant pokario metų nepriteklių, skurdo, vaikystė buvusi šviesi ir graži |
Kuzmarskių ir Puidokų šeimos gyveno pirmajame aukšte, ir buvo Kepėjų gatvės gyventojai, o dar dvi šeimos, įsikūrusios antrojo aukšto mansardoje, į savo būstus įeidavo iš Jono gatvės. Ir buvo jos gyventojai.
Tų kaimynų Kuzmarskių sūnūs nelabai pamena. O štai Puidokų šeimyną - puikiai: "Dora ir darbšti šeima buvo. Puidokų dukra tapo mokytoja, dirbo Klaipėdos mokyklose. Kuo tapo jų sūnus Klemensas, nežinau", - sakė K. Kuzmarskis.
Devyni amatai
Nors O. ir J. Kuzmarskiai buvo Klaipėdos senamiesčio puošeivų labai gerbiami siuvėjai, tačiau, kaip ir daugelis pokario klaipėdiškių, Juozas greta amato susirado tarnybą pašte. Geležinkelio stotyje buvo korespondencijos rūšiavimo punktas. Štai jame J. Kuzmarskis ir dirbo net 40 metų.
Jo sūnų akyse tobulėjo pašto sistema. Mat Aloyzas ir Kęstutis, laisvi nuo pamokų ar jų ruošimo, kartu su tėvu eidavo į stotį pasitikti traukinių ir padėti pervilkti siuntas.
"Paprastai pašto vagonas būdavo prikabintas pirmuoju prie garvežio. Atvažiavus traukiniui Vilnius-Klaipėda, su korespondencijos maišais, siuntiniais galėjai "žaisti" kelias valandas - juk galutinė stotis. O štai, kai pravažiuodavo traukinys Kaliningradas-Maskva-Kaliningradas, turėdavai suktis kosminiu greičiu. Traukinys stovėdavo vos kelias minutes. O maišų - daug. Ypač prieš šventes, kai visa Tarybų Sąjunga siųsdavo atvirukus, siuntinius giminėms ir artimiesiems", - pamena Kęstutis.
Jis prisimena, kaip džiaugėsi tėvas, kai siuntinių maišams vežioti iki paskirstymo punkto atsirado vadinamieji autokarai. "Nebereikėjo sunkių maišų už "ausų" vilkti", - sakė Kęstutis. Punkte pagal adresus siuntas reikėjo išrūšiuoti - tos į Gargždus, Kretingą, Palangą, tos - į Šilutę, Pagėgius ir pan.
 |
| Mažoji Vandens gatvelė, kuri kertasi su Kepėjų, Jono, Žvejų gatvėmis, iki karo buvo kur kas gražesnė nei šiandien. Nuotraukoje iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus matome Mažosios Vandens gatvelės tąsą, prasidedančią Turgaus g. 23 ir 25-uoju namais |
Tikra šventė būdavo, kai Kuzmarskis vyresnysis sūnus pasiimdavo į laivą, kuriuo pašto siuntos būdavo gabenamos į Juodkrantę ir Nidą. Išplaukdavo visai dienai. Iškrovę maišus Juodkrantėje, kartais ir pažvejodavo, tik tuomet plaukdavo į Nidą.
Karvė keliauninkė
Nepaisant to, kad Kuzmarskiai turėjo gausybę siuvimo darbų, darbą pašte, pokariu verstis keturių žmonių šeimai nebuvo lengva. Netrukus, kai Kuzmarskiai atsikraustė į Klaipėdą, pasižiūrėti, kaip Ona įsikūrė, iš Žemaičių Naumiesčio išriedėjo jos tėvų vežimas.
Dukters lankyti ankstyvą pavasarį tėvai važiavo ne tuščiomis,- prie vežimo pririšta su jais keliavo Kuzmarskienės pasoginė karvė. Vargšė iš Žemaičių Naumiesčio sukorė 80 km. Karvė buvo apgyvendinta sandėliuke.
Nors per vasarą ją ganyti vesdavo ant Jono kalnelio, tačiau karvė mieste akyse nykte nyko. Tad rudeniop karvę išsivedė atgal į Žemaičių Naumiestį vėl vežimu atidardėję O. Kuzmarskienės tėvai. Pieno vaikams buvo galima nusipirkti ir iš kaimynų, karves ar ožkas laikiusių gal kiek geresnėmis sąlygomis.
Bus daugiau.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą