"Vakarų ekspresas" tęsia pokalbių ciklą "Klaipėdos TOP-10", kuriuo siekia išsiaiškinti, kas labiausiai reprezentuoja Klaipėdą šiandien, atrasti, kokios gamtinės, istorinės, kultūrinės vertybės yra čia pat, tačiau neišnaudojamos, pamirštos ar neįprasmintos.
Klaipėdos universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto dekanas prof. dr. Rimantas Balsys pirmiausia vardija dalykus, kuriais galime pasidžiaugti: kryptinga, daugiaplane Kultūrų komunikacijų centro, Etnokultūros centro, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus, I. Simonaitytės bibliotekos, Jūrų muziejaus ir daugelio kitų įstaigų veikla, aktyvių menininkų kūryba Klaipėda šiandien išsiskiria iš kitų Lietuvos miestų.
Išskirtinį dėmesį R. Balsys skiria Klaipėdos universitetui. Anot jo, per nepilnus du dešimtmečius miestas įgijo vis stiprėjančią akademinę bendruomenę, aktyvią, kūrybingą ir vis labiau motyvuotą studentiją, puikius, bemaž baigtus restauruoti senuosius universiteto miestelio pastatus ir naują auditorinį korpusą. "Tegul kalba skeptikai, ką nori, būsiu kategoriškas - miestas be universiteto neturi jokios ateities", - konstatuoja R. Balsys.
Vis dėlto, pasak dekano, jei miestas būtų tvarkomas taip, kaip mes kiekvienas tvarkome savo privačią valdą - butą, namą, sodybą, - vaizdas būtų gerokai kitoks. Nes "dabar daug kur vienas galas dega, kitas - rūksta..."
Objektai, kuriuos reikia susigrąžinti
Pilis. Klaipėdos pilis bemaž iki pat XVIII a. pabaigos saugojo miestiečius nuo priešų, nuo jos prasidėjo ir paties miesto statyba. Žinia, nuo XVIII a. pilis neteko savo gynybinės paskirties ir ilgainiui buvo ne puolančių priešų, o pačių miestiečių nugriauta. Taigi, mielieji, patys griovėm, patys ir atstatykim! Ir ne bet kaip, o su meile. Juk miestas (uostas!) be pilies - lyg durys be spynos: kas nori, tas eina, ką nori, tą neša... Ir atvirkščiai - iš tolo matoma bokštais dangų remianti pilis yra saugaus miesto, išdidžių, nenugalėtų jos piliečių simbolis. Dar daugiau - įsiklausykime ir įsižiūrėkime į žodžių seką - pilti → pilis → pilietis, - primenančią mums, kad, norint tapti bendruomenės nariu, t. y. piliečiu, pirmiausia reikia iš esmės paplušėti. Galima būtų net paskaičiuoti, kiek kiekvienas klaipėdietis turėtų savo rankomis atnešti į piliavietę akmenų ir plytų...
Šv. Jono bažnyčia. Viena seniausių bažnyčių Lietuvoje, manau, taip pat galėtų ir turėtų būti atstatyta (pastatyta?). Bažnyčia ne tik atspindėtų miesto istoriją, dvasinį paveldą, bet sykiu būtų ir viena taip miestui reikalingų vertikalių, simbolizuojančių piliečių aspiracijas skrydžiui, veržimuisi, tobulėjimui. Galop Šv. Jono bažnyčia bent iš dalies Klaipėdos senamiestyje grąžintų pusiausvyrą tarp profaniško ir sakralaus paveldo.
Dramos teatras. Seniai žinoma tiesa - įtrūkį, sykiais dėl tam tikrų priežasčių atsirandantį tarp Dievo (Dievų) ir žmogaus, turi užpildyti kūrėjai. Toks dvasinės pilnatvės, dvasinės reabilitacijos centras buvo Klaipėdos dramos teatras. Džiugi pastarųjų dienų žinia, kad teatro pastatas bus restauruotas. Liūdnoji tos gerosios naujienos dalis - tai geriausiu atveju įvyks tik po dešimtmečio. Ar liks iki to meto ir taip dėl įvairių priežasčių ne pačius geriausius laikus išgyvenantis teatras?
Poilsio parkas. Nepaprastai reikalingas miestui, miestiečiams. Kitaip nemenka dalis jaunųjų klaipėdiečių užaugs "Akropolyje". Esu "senų pažiūrų", tad pasisakau už gyvą žolę, gyvą medį, bitę, drugelį, žiogą, jonvabalį... Teritorija nemaža, tad joje, be įvairių pramogų vaikams ir suaugusiems, dar galėtų atsirasti ir senųjų prūsų bei lietuvių dievų skulptūros. Tuomet gali tikėtis ir turistų dėmesio. O kol toks parkas atsiras, siūlau šiokiadieniais užsukti į Klaipėdos universiteto botanikos sodą - tuoj tuoj viskas žydės.
Svajonės, kurios galėtų išsipildyti
Galima ir reikia svajoti apie vandens parką Klaipėdoje arba jos apylinkėse, slidinėjimo trasą žiemos sporto entuziastams (neblogų vietų yra rajone palei Minijos upę), parką ekstremalaus sporto mėgėjams (ką nors panašaus į "Lokės pėdą" Jonavos rajone arba "Tarzano skrydį" Druskininkuose), Klaipėdą šalyje ir pasaulyje reprezentuojančias krepšinio, futbolo komandas ir t.t. Tačiau svajojant nereikėtų užmiršti senos išminties: "Kai norai drasko š...ę, neužmiršk pasižiūrėti į piniginę"...
Kita vertus, svajonės - visada buvo, yra ir bus žmonijos kūrybos šaltinis, progreso šaukliai. Svajonės, kad ir kaip būtų keista, glaudžiai susijusios ir su tais pačiais pinigais. Prisimintina čia įžymiojo "12 kėdžių" personažo Ostapo Benderio frazė, pasakyta Vorobjaninovui: "Kisa, kam tau pinigai, tu gi neturi fantazijos..."
Rimantas BALSYS
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą