Sigitas Šileris: "Klaipėdiečiai kvepia jūra"

Nuo 1956-ųjų, kai man jau buvo 20 metų.

Koks pasaulio uostas jums gražiausias?

Tas, kuriame gražios moterys ir geras "šnapsas", - šypsosi. - Man patinka visur, kur aš gerai jaučiuosi - tiek Kanaruose, tiek Kaliningrade. Jeigu paklaustumėte, kur yra rojus žemėje, atsakyčiau, kad Trinidade ir Tobage. Ten lankiausi tuo metu, kai nebuvo labai karšta, lijo gražus lietus, mačiau, kaip tiesiog akyse auga žolė, laužydama asfaltą. Ten labai geri ir draugiški žmonės, žiūrintys kaip tik ką pavogti iš tavęs. Prieš tai buvau Antarktidoje ir man atrodė, kad rojus būtent ten. Dar nebuvau Andoroje, bet esu labai daug apie ją prisiskaitęs, norėčiau ten nuvažiuoti, bet sugrįžti vis tiek norėsiu į Klaipėdą, nes čia aš jaučiuosi geriausiai.

Kodėl?

Čia tu viską žinai, kiekvieną duobutę kelyje, kurią aplenki. Užeini į parduotuvę - žinai, kur pienas, kur mėsa padėta. Eini mieste ir sveikiniesi su kas trečiu sutiktu žmogumi. Gali prieiti prie miesto mero ir pasakyti jam ką nors nevaldiškai. Visa ta pojūčių visuma ir lemia tai, kad Klaipėdoje tu jautiesi saugiausiai, paprasčiausiai, geriausiai, komfortiškiausiai. O gražių vietelių pasaulyje, kurios bent trumpam įkrentą tau į širdį, yra labai daug. Gal per daug mačiau šalių, per daug sutikau žmonių, kad galėčiau sakyti, jog kažkur pasaulyje yra geriau nei mano namuose. Taip, ten gerai, bet man savo mieste geriausia.

Kas jums jame patinka labiausiai?

Nieko negalėčiau išskirti - ir pastatai, ir žmonės, ir draugai - visuma. Čia ir pirmoji mano meilė, ir vaikai, ir anūkai.

O kas jums nepatinka?

Kad senamiestis apmirė, kad vakarais gatvėse nėra žmonių. Anądien 21 val. grįžtu namo - miestas tuščias, net baisu eiti. Negerai, kad šiukšlių dėžės išdaužytos, kad yra vandalizmo apraiškų, kad žmonės susvetimėjo. Bet dėl to ne man vienam bloga, o visiems klaipėdiečiams.

Kuo klaipėdiečiai skiriasi nuo kitų Lietuvos gyventojų?

Kiti pastebi, sako, kad mes truputį kitokie, aš - ne. Užtat jūrininkus, ypač vyresnius, atskiriu. Nežinau kaip, bet atskiriu. Kartais su manimi pasisveikina nepažįstamas žmogus ir aš drąsiai jam sakau: "O, sveiki, buvę jūrininkai." Ir pataikau, nebuvo nė karto, kad nepataikyčiau. Matyt, užuodžiu, bet kituose miestuose man taip nenutinka. Gal klaipėdiečių išskirtinis bruožas tas, kad mes kvepiame jūra. Ji, ko gero, uždeda savo antspaudą. Nors gyvendamas Klaipėdoje per vasarą vos porą kartų nueinu į pajūrį, bet vis tiek išgyvenu, kad Palangos, Smiltynės pliažai nyksta.

Gal žinote, kaip būtų galima tai sustabdyti?

Visi žino, ką reikia daryti, aš nesu gudresnis už kitus. Būčiau seniai jūroje pastatęs ir akmeninius, ir cementinius, ir kitokius bangolaužius. Aš ne specialistas, bet esu daug tokių įrenginių matęs pasaulyje, ir jie pasitvirtino. Nedrįsčiau ginčytis su Lietuvos mokslininkais, nebent apie tai, kaip reikia laivą prišvartuoti. Bet galima nuvažiuoti į Kaliningrado sritį, čia pat, į Zelenogradską. Ten dar nuo Hitlerio laikų bangolaužiai stovi ir niekas krantų neplauna. Nors visa Bornholmo sala iš akmens, senovėje iš į ją atplaukiančių žmonių būdavo reikalaujama atvežti akmenų, kad bornholmiečiai galėtų apie savo salą statyti bangolaužius. Negi danai kvailesni už mus? Mes net nepabandome nors vienoje vietoje bangolaužius pastatyti. Užtat kiekvienais metais išmetame milijonus litų veždami smėlį į pajūrį, kuris vėl nuplaunamas.

Ir toliau ketinama smėlį vežti. Sakoma, kad ir kitose šalyse taip daroma.

Taip, veža ir kitose šalyse, pavyzdžiui, Ispanijoje, Kanaruose. Ispanai tai daro ne norėdami pagerinti šiandieninę pliažų būklę, o rūpinasi ateitimi. Jie iš Sacharos veža smėlį, kurio turi labai daug. Ispanai su traktoriumi didžiuliais ratais įvažiuoja į vandenį, išstumdo smėlį į krantą. Toje šalyje po kiekvienos audros pliažai tvarkomi, ir vos ne kiekvieną vakarą. Tačiau su Kanarais negalime lygintis, nes ten vandenynas, o pas mus jūra, ir mes teturime tik 100 km pajūrio.

Preilos kopagūbrį žadama gelbėti geotekstilės maišais su smėliu.

Tai gerai. Jie sulaikys dinaminę energiją, sulaužys bangą. Ji labai gerai lūžta, jeigu yra gilu, negilu, vėl gilu.

Kuo jūs ir jūsų darbovietė prisidedate prie Klaipėdos ir klaipėdiečių gerovės?

Mes ruošiame pačius garbingiausius klaipėdiečius - jūrininkus, kurie atstovauja Klaipėdai visame pasaulyje. Niekas tiek daug neprisideda prie Klaipėdos garsinimo kaip Lietuvos aukštoji jūreivystės mokykla. Ir jūrininkų pas mus daugėja. Džiaugiuosi, kad ir lietuviai, tie žagrės vaikai, pradėjo studijuoti jūreivystę. Taip, pas mus daug rusiškų pavardžių, tačiau jie nė kiek ne mažesni Lietuvos ir Klaipėdos, laivyno patriotai. Nereikėtų suprasti, kad jūrininkai mojuoja trispalvėmis užsienio šalyse. Jie atstovauja savo miestui, savo šaliai sugebėjimu dirbti. Deja, nėra statistikos, kiek dabartinių jaunų jūrininkų statosi namus Klaipėdos krašte, nors nė vienos dienos nedirbo Lietuvoje. Tarp mano buvusių studentų tokių yra nemažai.

Kita vertus, labai blogai tai, kad jūrininkai nėra vieningi. Juos gyvenimas padarė vienišais žmonėmis. Manau, kad jūrininku gali būti tik tas žmogus, kuris moka būti vienas. Vienatvė jūreivį lydi per visus jo darbo metus. Galbūt vandenynas padaro taip, kad pajustum vienatvę. Gal taip būna ne visiems, bet aš ir kapitonas Eimutis Astikas tą labai ryškiai pajutome.