Keliant vėliavą virš Muzikinio teatro Aleksui Pašiliui emocijoms laiko nelikę, rūpėjo gerai ir tiksliai atlikti darbą - kad niekur neužkliūtų, kad gražiai pakiltų. Susikoncentravęs į praktinį darbą, įsidėmėjo labiau darbinę nuotaiką, o ne emocijas. Jausmai liejosi per vėliavos pakėlimą Vilniuje, tuomet, mena, buvęs "visuotinis paverkimas iš laimės".
Ir vis dėlto apačioje, matė, žmonės ašaras braukė. Minios žmonių. Iš viršaus labai įspūdingai atrodę. Labai džiaugėsi, kad viskas sklandžiai pavyko. Vėliavos pakėlimą lydėjo vien sveikinimai. Nė vieno pikto žodžio.
Neįsidėmėjo Aleksas priešiškai nusiteikusių žmonių ir po to, ir kitomis dienomis, ir piketuojant jedinstvininkams. Atmintin įstrigusi viena rusė senutė, kuri apsidžiaugė, nušvito vien dėl to, kad sąjūdininkas ją draugiškai pakalbino. Maždaug penkiolika minučių su ja pabendravęs buvęs politinis kalinys sako supratęs, kad "Jedinstvo" buriasi iš baimės, jie galvojo, jog gali prasidėti pogromai prieš rusus, gali būti pjautynių ar kai ko panašaus.
Sąjūdžio vadovai nusprendė, kad vėliavą Klaipėdoje turi kelti Aleksas Pašilis ir Jonas Šilinskas, kadangi jie už savo patriotizmą kentėjo kalėjimuos.
Pasaulėžiūrą suformavo šeima
Aleksas Pašilis užaugo klaipėdiečių šeimoje, kurioje visuomet sakydavo, jog Lietuva yra okupuota. Tokioje aplinkoje susiformavusią pasaulėžiūrą atėjus laikui norėjosi skleisti. Dar būdamas mokinys 12-ojoje vidurinėje mokykloje su bendraamžių grupele mieste klijavo, platino ranka rašytas proklamacijas. Saugumas labai greitai susekė, prasidėjo rimti tardymai. "Dėl tų kelių lapelių, - prisimena Aleksas, - tampydavo mus kasdien, net straipsnį "Tarybinėje Klaipėdoje" parašė. Jame stebėjosi, kaip blogai dirba 12-os vidurinės mokyklos pedagogai, kad išugdo tokius neklaužadas, chuliganus."
Moksleiviai buvo įtraukti į juodąjį sąrašą, jiems prigrasinta, išaiškinta, kaip gyventi. Išvadoje buvo parašyta, kad "neklaužadoms" įtaką padarė "Amerikos balsas", o straipsnis laikraštyje pasitarnavo kaip reklama. Aleksą Pašilį susirado bendraminčiai klaipėdiečiai Jonas Šilinskas bei Stasys Balkaitis, ir tokia pat veikla, tik labiau konspiruota, buvo plėtojama toliau.
Dabar jau gyvenimo pamokyti, elgėsi apdairiau, nepamiršdami - jei kas Klaipėdoje atsitiktų, Pašilį iš juodojo sąrašo saugumas čiuptų pirmąjį. Todėl pasidalijo darbais. Tekstus rašė, proklamacijas daugino, viską ruošė drauge, o vykdant praktinę akciją Aleksui buvo privalu turėti geležinį alibi. Tekstais siekė įvardyti situaciją, faktą, kad Lietuva yra okupuota ir kad reikia ką nors daryti. Vasario 16-ąją, apie 1968-uosius, buvo iškeltos trispalvės: kartą - virš statybinio krano, kitą - virš kartono ir celiuliozės įmonės kamino, ant gyvenamojo namo stogo.
Ne kartą bandytas pričiupti Aleksas išsisukdavo, nes turėjo alibi, su Balkaičiu ir Šilinsku susitikinėjo slapta. Trise grupelėje ir tebuvo. Organizacijos nekūrė, vado taip pat nerinko, kad užklupti išvengtų didesnės bausmės.
Kariuomenė nepalaužė
Netikėtai Aleksas Pašilis pašaukiamas į kariuomenę. Nors dar buvo mokinys. Išsiuntė 3 metams į Severomorską. "Tarnyba sovietų kariuomenėje buvo stresas, kokio neįsivaizdavau. Kartą net pagalvojau - geriau būtų sėdėti kalėjime negu čia."
Mintis išsipildė. Tam padėjo susirašinėjimas su Balkaičiu ir Šilinsku, kuriuos vieną gražią dieną areštavo. Po poros savaičių Severemorske iš Vilniaus atvažiavusių saugumiečių buvo areštuotas ir metus atitarnavęs Aleksas.
Vilniaus tardymo izoliatoriuje buvo uždarytas su dolerius per sieną vežiojusiu lenkų kontrabandininku. Aleksas mena ilgus tardymus. Po trijų mėnesių įvykusiame teisme gavo letverius metus Mordovijos lagerio. J. Šilinskas buvo nuteistas penkeriems metams laisvės atėmimo, S. Balkaitis - trejiems.
Dėl laisvės nesiderėjo
Mordovijoje vietiniai saugumiečiai iškart paklausė, ar nori išeiti į laisvę anksčiau. Bet kas už tai? Pasirodo, reikės kalbėtis, draugiškai sugyventi. Aleksas tvirtai nutarė malonės prašymo nerašyti, nes tai reiškė sutikimą bendradarbiauti su KGB. "Aš nenoriu išeiti anksčiau. Man čia visai patinka. Labai intelektuali publika", - išklojęs nustebusiam pareigūnui.
Jautė, jog sutikęs bendradarbiauti būtų pradėjęs neapkęsti savęs.
Nors kartą saugumietis, pavarde Butrimas, Aleksui padaręs gerą darbą. Lageryje buvo itin sunkių sąlygų zona, į kurią pusei metų patekdavo prasižengusieji. Už politinį aktyvumą, kaip pats sako, buvo patekęs ir 22 metų Aleksas. Vos po mėnesio saugumas pergrobė užsieniui skirtą rašinį, rašytą Alekso ranka.
Rašęs apie nežmoniškai sunkias politinių kalinių gyvenimo sąlygas, ant labai plonyčio sviestinio popieriaus su labai plonai rašančiu tušinuku. Tris mašinraščio lapus sutalpindavo į tokį mažą paketėlį, kad sugebėdavo paslėpti net po liežuviu.
Po tų šešių mėnesių draugai jį išvydo neatpažįstamai pasikeitusį, labai sulysusį.
Į Vilnių - auklėti
Po poros savaičių pateko į tą šešių mėnesių pragarą vėl. Ir netikėtai buvo iškart išvežtas į Vilniaus saugumą. Pasistengęs, pasirodo, saugumietis Butrimas. Po vieną ar kelis kalinius periodiškai buvo išvežama vadinamajam perauklėjimui. Kitaip sakant, buvo vykdomos planinės užduotys.
Vilniaus požemiuose kaliniai galėjo kas 10 dienų gauti siuntinį, džiaugėsi ir maistu.
Išsikviestam Aleksui buvo parodytas visas pluoštas mašinraščio. Net pats nustebo šitiek prirašęs. Už šį darbą grėsė nauja byla ir priedas metelių. "Gerai, kelkit, - sutikęs Aleksas, - bet jeigu jūs įrodysit, kad tame tekste yra nors vienas šmeižikiškas sakinys". Pareigūnai supratę, kad tokio sakinio neras.
Maistas iš tiesų lageryje buvęs labai prastas. Galvos visų - nuskustos. Visas laikas - už spygliuotos tvoros. Pabandžius lipti per pirmąją spygliuotą tvorą, šaunama be įspėjimo. Tą matęs Aleksas savo akimis. Nors drabužių užtekę, Mordovijoje, o prieš tai - ir Severomorske, Aleksas stipriai nušalo veidą.
Tuos 6 kalėjimo lageryje gautus mėnesius ir praleido Vilniaus požemiuose auklėjamas. Atsimena, jog tardymui išsikvietė tik 2 ar 3 kartus, kad ataskaitose užsirašytų, jo su juo buvo kalbėta. Tas pats Butrimas supratęs, kad auklėti Aleksą nėra prasmės, beviltiška, saugumietis auklėjo kalbėdamas apie žvejybą, medžioklę, nors tai Aleksui buvę nei įdomu, nei svarbu. Tiek Mordovijoje, tiek Vilniuje prašydavęs kalinio leidimo užsirašyti valandų daugiau.
Po to sugrąžino Mordovijon, tik į kitą lagerį. Iki laisvės buvo likęs pusmetis. Atsėdėjo, kaip pats sako, nuo skambučio iki skambučio. Prieš paleidžiant likus 10 dienų netikėtai vėl išvežė į Vilniaus saugumą. Tiesiog palaikė kameroje, nieko nedarydami. Tokia praktika buvo naudojama, kad išvažiuodami kaliniai neišsivežtų, tarkim, mikrorašinių.
Lietuvos istorija - mintinai
Sunkiausia ir liūdniausia Aleksui Pašiliui per visus tuos ketverius kalėjime praleistus metus buvę tai, kad... trūko laiko. Dienotvarkė būdavusi tokia: "Šiandien turiu išmokti 10 vokiškų žodžių, muzikos pamoką, toliau - gilinimasis į Lietuvos istoriją, spaudos skaitymas bei grožinės literatūros skaitymas dėl bendro išsilavinimo". Mokėsi iš asmeninių knygų, kurių turėjo politiniai kaliniai. Kai kurie iš jų mintinai mokėjo Lietuvos istoriją. Geriausia, mena, mokėjęs Balys Gajauskas.
Tarp politinių kalinių pašnekovas nesutiko žmonių, kurie nesimokytų. Visi stengėsi nelaisvės laiką panaudoti prasmingai. Prižiūrėtojams mokymasis neatrodė svarbus, akylai sekė tik tik praktinius veiksmus.
Grįžęs bandė stoti į Kauno politechnikos instituto Klaipėdos filialą. Pasisekė gauti geriausius iš visos grupės stojamuosius pažymius, tačiau mandatinėje komisijoje iškviestam pačiam pirmajam rektorius tiesiai šviesiai pasakęs: "Diplomuoti antisovetčikai Tarybų Lietuvai nereikalingi". Keliai mokytis ir kitur buvo uždaryti.
Tuo tarpu su darbu pasisekė. Pagal tuo metu galiojančius įstatymus nuteistas asmuo, sugrįžęs į laisvę, turėjo teisę būti priimtas į tą pačią darbovietę. Prieš pirmąjį areštą Aleksas Pašilis šiek tiek buvo dirbęs radijo ir televizijos stotyje. Buvusio politinio kalinio mama, pasitarusi su teisininkais, parašė raštą į Ryšių ministeriją, iš kur Klaipėdos radijo ir televizijos centro viršininkui Donatui Šliažui atėjo raštas, kad priimtų atgal. Po poros metų sukūrė šeimą ir per visą Lietuvą dairėsi "darbo su butu". Smalininkų žemės ūkio technikume kaip tik reikėjo televizijos specialisto. Maždaug po penkerių metų grįžo į Klaipėdą ir kaip tik pataikė į Sąjūdžio reikalus.
Su Sąjūdžiu
Metą su Sąjūdžiu Aleksas vadina įdomiausiu ir labiausiai įtemptu periodu savo gyvenime. Įtampa pranokusi netgi patirtąją teisme ir kalėjime. "Lietuva išeis ar neišeis į laisvę? Ar tą kariuomenę pavyks kaip nors išrūkyt iš Lietuvos, ar nepavyks?" - prisimena labiausiai rūpėjusius klausimus. Neatmetęs trečiosios okupacijos ar karinės diktatūros galimybės.
Gorbačiovo pradėtos pertvarkos laikotarpį Aleksas vadina pačiu įdomiausiu savo gyvenime: "Perversmą vertinu kaip didžiulį stebuklą. Niekas negalėjo numatyti, kad tokia imperija, kaip Sovietų Sąjunga, su šitiek saugumo darbuotojų, su šitokia KGB armija, su didžiuliu propagandiniu aparatu ims - pokšt pokšt - ir subyrės. Ir be jokių karų..."
Klaipėdoje Sąjūdis politinių kalinių atžvilgiu buvo atsargus. Prisibijota, kad Sąjūdžiui "neprisiūtų", esą su antitarybiniais elementais eina išvien. Paskui tai išnyko.
Galvojo, kad sušaudys
Įsimintiną Sausio 13-osios naktį pagal Klaipėdos deputatų tarybos, kurios narys buvo ir Aleksas Pašilis, įpareigojimą atsakė už radiją ir televiziją. Prieš tai per Algirdą Grublį pasirūpino raštu, kad kokio nors politinio konflikto atveju radijo ir televizijos stotis pereina Savivaldybės žinion.
Numatė teisingai. Užimant Vilniaus telecentrą bei po Eglės Bučelytės pasirodymo ekrane praėjus 5 minutėms savarankiškai išeita į eterį radijo siųstuvais. Žmonės buvo kviečiami saugoti pagrindinius objektus.
Pašnekovas prisipažįsta, jog šitą akciją padaręs su niekuo nederinęs. Tam ir nebuvę laiko. "Tą naktį buvau įsitikinęs, kad ateis kariuomenė ir mane sušaudys. Apie save negalvojau, galvojau, kaip žmona vaikus išaugins", - tas jausmas, negalvojimas apie save ir pačiam buvęs netikėtas.
Įkūrė municipalinę televiziją
Įtampa tęsėsi. "Sausio 14-15 dienomis labai greitai organizavome darbą, išėjome į eterį su SKY NEWS programa, darėme sinchroninį vertimą į lietuvių kalbą. Paryčiui su radijo relinių linijų pagalba jau gavome vaizdus iš Kauno, prasidėjo tiesioginė transliacija eteryje." Buvo tris paras nemiegojęs.
Kas palaikė? "Negaliu įvardyti", - taria su ašaromis akyse. Ir priduria: "Į tokią vietą žmogus eina ir tokį darbą daro vedamas patriotizmo". Daugiau komentuoti sakė negalįs.
Vis dėlto vienu sau įdomiu pastebėjimu sutiko pasidalyti. Visą gyvenimą Aleksas Pašilis domėjosi induistine filosofija, o po sausio 13-osios patirtų išgyvenimų, tarp jų ir grėsmės būti sušaudytam, praėjus maždaug 3 savaitėms, pajutęs tarp rankų energiją. Kaip masė kažkokia atrodžiusi. Pajutęs, jog kažkas apsivertę, pakitę energetiniame kūne. Nuo tada pradėjo gilintis į ekstrasensoriką.
Iškart po sausio 13-osios įvykių, padedant Klaipėdos miesto deputatų tarybai, Aleksas Pašilis įkūrė Klaipėdos municipalinę televiziją. Atsirado, sako, būtinybė turėti studiją, kuri galėtų savarankiškai dirbti eteryje. Municipalinėje televizijoje dirbo apie trejus metus.
Aleksas Pašilis šiltai prisimena Gintarą Tomkų, Arūną Acą, Algirdą Grublį, kitus žmones, su kuriais Sąjūdžio laikais teko bendrauti. Saugumiečių, kitų veikėjų iš kitos anuometinių barikadų pusės sako nesutinkąs iki šiol.
Kely su Sąjūdžiu palaikė žmona Lina, toj dvasioj užaugo ir dukros: Eglė, Rūta ir Lina.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą