Irena Budginienė: "Prieš 100 metų laikraščiai niekuo nesiskyrė nuo dabartinių"

Anksčiau muziejininkai važiuodavo į ekspedicijas po kaimus. Tada žmonės dar turėjo išsaugoję ant aukšto visokių senienų. Atverdavo skrynias, pilnas senų laikraščių, žurnalų, knygų. Dovanodavo viską, ko mums reikėdavo. Dabar žmonės jau retai kada dovanoja senus daiktus, reikalauja pinigų.

Mažosios Lietuvos istorijos muziejus kaupia tik mūsų regiono - Klaipėdos, Klaipėdos krašto, Mažosios Lietuvos spaudą. Dauguma eksponatų į muziejų atkeliavo iš Priekulės apylinkių, Drevernos, Kintų, Mingės kaimo.

Lietuvių raštijos lopšyje Mažojoje Lietuvoje, Klaipėdos krašte spaustuvių verslas tikriausiai buvo labai pelningas?

Mažosios Lietuvos tyrinėtojas Domas Kaunas suskaičiavo, kad vien Klaipėdoje XIX a. viduryje veikė 33 spaustuvės.

Pirmoji spaustuvė buvo įkurta 1524 m. Karaliaučiuje, vėliau Tilžėje. Tik 1816 m. panaikinus įsakymą, draudžiantį steigti spaustuves provincijose, buvo įkurta spaustuvė Klaipėdoje. Ji priklausė iš Karaliaučiaus atvykusiam jau patyrusiam spaustuvininkui Horchui ir veikė 39-erius metus iki viską nušlavusio 1854 m. gaisro.

Horcho spaustuvė buvo Didžiojo Vandens gatvėje. Man atrodo, kad dabar toje vietoje skveriukas. Dabartinio "Viktorijos" viešbučio vietoje yra buvusi dar viena - Zyberto spaustuvė. "Ryto" spaustuvė yra buvusi toje pačioje vietoje.

Muziejuje yra Horcho spaustuvėje išleistas leidinys - 1842 m. išleista "Mišių knygų" antra dalis.

Koks buvo pirmasis lietuviškas laikraštis? Koks populiariausias Klaipėdoje?

1832 m. Karaliaučiuje buvo išleistas pirmasis laikraštis lietuvių kalba. Jis vadinosi "Nusidavimai apie evangelijos praplatinimą tarp žydų ir pagonių". Jau pavadinimas nusako jo turinį. Tai buvo religinio turinio leidinys. Tikruoju periodiniu lietuvišku laikraščiu vadinamas "Keleivis", leistas 1909-1915 m. Nemažai šio spaudinio egzempliorių yra fonduose, - p. Irena ištraukia iš lentynos didžiulį segtuvą ir išima vieną laikraštį. - Štai - "Tilžės keleivis". Atspausdintas gotišku šriftu. Rašo apie karus, apie kažkokį kunigaikštį, yra ir poezijos. Vietoje nuotraukų tekstus iliustruoja piešiniai. Kiekviename laikraštyje būdavo labai daug reklamos.

"Sprendžiant iš senų laikraščių, žmonėms rūpėjo tie patys dalykai kaip ir dabar."

Ką reklamuodavo?

Grabų ir antkapių dirbtuvės, avių kailių išdirbimas, parduodamos malkos... Labai reklamuodavosi įvairios įstaigos, organizacijos, spaustuvės.

Klaipėdoje populiariausias laikraštis buvo "Vakarai", tačiau populiarūs buvo ir tas pats "Tilžės keleivis", "Kaimynas" - "nedelinė pridėtka" naujos "Lietuviškos ceitungos" .

"Memeler Dampfboot" spausdinamas iki šiol.

Vienas Klaipėdoje leistas laikraštis "Memeler Dampfboot" spausdinamas iki šiol. Jo leidėjas išvyko į Vokietiją ir ten pratęsė savo verslą. Turime visus šio leidinio numerius iki šios dienos.

Kuo XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje leisti laikraščiai skiriasi nuo dabartinės spaudos?

Niekuo. Anksčiau žmonėms rūpėjo tie patys dalykai kaip ir dabar. Tik senų laikraščių pirmuosiuose puslapiuose labiau dominuoja užsienio politikos naujienos. Ir "pletkų" spausdindavo daug. Viename laikraštyje skaičiau žinutę, kurioje aiškinama, kad šviesiaplaukės moterys "karštesnės ant vyrų" nei juodaplaukės, o karščiausios tai - raudonplaukės, - juokiasi. - Dauguma laikraščių ir žurnalų turėjo savo tematiką ir buvo orientuoti į tam tikrą ratą skaitytojų - jaunimą, karius, jūrininkus, tikinčiuosius ir pan. Iš viso Mažojoje Lietuvoje buvo leista per 120 pavadinimų laikraščių ir žurnalų.

Neatskiriama spaudos dalis buvo kalendoriai.

Muziejaus fonduose yra apie 150 kalendorių. Savo kalendorius leisdavo dauguma laikraščių. Labai populiarūs buvo "Tilžės keleivio", Jegomasto kalendros, Mažosios Lietuvos kalendorius. Išskirtinis Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus egzempliorius - "Lietuviškos M. Labučio kalendros metui 1915". Tai kol kas vienintelis šio kalendoriaus egzempliorius Lietuvoje.

Ar spauda buvo prabangos dalykas?

Kokios buvo laikraščių, kalendorių kainos, sunku pasakyti. Esu mačiusi ant brošiūros tipo knygelės 15 litų kainą. Viena močiutė man pasakojo, kad garvežininko alga tuo metu buvo 380 litų. Jis išlaikė visą šeimą. Taigi spaudą įpirkti jis galėdavo. Iš tiesų žmonės labai noriai pirkdavo knygas. Kiekvienuose namuose būdavo pasaulietinių istorinių, geografinių knygų, grožinės literatūros, vadovėlių, visokių brošiūrėlių apie mėšlo išvežimą ir panašius dalykus.

Kadangi Klaipėdos krašte ir Mažojoje Lietuvoje dominavo protestantizmas, kiekvienų namų garbės ir prestižo reikalas buvo įsigyti religinę knygą. Giesmynai, maldų, pamokslų knygos buvo pirmosios knygos kiekvienuose namuose. Iš jų vaikai mokydavosi skaityti. Religinės knygos buvo spausdinamos lietuvių ir vokiečių kalbomis, gotišku šriftu. Jos buvo labai gražiai įrištos, odiniais, kaustytais, gražiai dekoruotais viršeliais. Nusipirkęs tokią knygą žmogus ją labai saugodavo, tausodavo, - su p. Irena įžengėme į knygų saugyklą. Apie keturis tūkstančius įvairiausių senovinių knygų sutalpinta ankštame, vėsiame kambarėlyje.

Esu pervertusi daug knygų ir jaučiu skirtumą tarp religinių ir pasaulietinių knygų. Pasaulietiškos knygos, kad ir su įvairiais įdomiais asmeninės nuosavybės ženklais, yra tarsi visuomeninės, jos neteikia vidinio pasitenkinimo. O religinė knyga priklausė vienam žmogui, ji buvo perduodama iš kartos į kartą kaip relikvija. Man senos religinės knygos skleidžia ypatingą energiją, šilumą. Paimkite pati, pasižiūrėkite, kokia ji miela, - muziejininkė įbruka man į rankas šventą leidinį odiniais viršeliais. Knygos savininkas priešlapyje paliko sunkiai įskaitomą įrašą.

Kodėl žmonės rašydavo knygose?

Tokia buvo knygos nuosavybės supratimo tradicija. Kad įtiktų pirkėjams, knygas ženklindavo spaustuvininkai. Ir patys knygų savininkai ženklindavo knygas. Knygas puošdavo ranka rašyti įrašai, superekslibrisai, ekslibrisai, atspaudai ir lipdės.

Superekslibrisai buvo įspaudžiami ant knygos viršelio įrišant knygą. Viršelius puošdavo įspausti aukso spalvos kryžiai, leidinio savininko vardas, pavardė, datas, vieta, kur pirkta knyga. Panašau turinio ekslibrisai buvo įspaudžiami vidinėje knygos viršelio pusėje.

Atspaudais knygas žymėjo spaustuvių savininkai, įvairios įstaigos ir organizacijos, draugijos, knygynai. O lipdės - tai mažas popieriukas, klijuojamas kamputyje knygos priešlapyje. Jame pažymimas savininko vardas, pavardė, knygynas ar pan.

Asmeniškai man labiausiai patinka ranka rašyti įrašai. Dažnai jie būna su klaidomis, pilni germanizmų, juose daug pribraukymų. Šie ženklai atskleidžia, kaip kažkada mūsų krašte gyvenę žmonės brangino knygas, pasakoja jų gyvenimus.

Muziejaus fonde yra Jankaus spaustuvėje Bitėnuose leistas laikraštis "Saulėtaka" su Jankaus autografu, Vydūno leistos knygos su jo įrašais.

Man labai miela viena maldų knygelė. Viename jos priešlapyje pažymėta, kad ši knyga nupirkta ką tik gimusiam vaikui. Kitas įrašas priklauso kunigo dr. Viliaus Gaigalaičio rankai. "Kunigas daktaras Gaigalait, kuris tave pamokinęs ir įžegnojęs yr".

Didelės "Mišių knygos" priešlapiai subraižyti grafomis, kuriose įrašais fiksuojama visa šeimos istorija. Kas su kuo, kokioj bažnyčioj susituokė, užrašyti gimę, augę, mirę vaikai.

Vienoje seniausių muziejaus spaudos rinkinio knygų 1823 m. Karaliaučiuje išleistame "Rojaus darželyje" atradau sudžiovintų gėlės žiedlapių. Kaip muziejininkė, turėjau juos išimti, nes augalai kenkia knygai. Neišdrįsau to padaryti. Juk ne aš juos ten įdėjau. Kažkas su didžiule meile ir pagarba knygai įdėjo į ją gėlę, vadinas, ji ten ir turi likti.