Dienraštyje pradedame straipsnių ciklą, kuriame apžvelgsime, kokios žymiausios istorinės Klaipėdos verslo asmenybės prisidėjo prie miesto gerovės ir jo vardo garsinimo.
Ciklą vainikuos žinomų uostamiesčio istorikų apklausa, kurios rezultatai lems, kokių pramonininkų vardus įamžins "Švyturio" alaus darykla.
Kartu šio projekto autoriai suteiks galimybę ir "Vakarų ekspreso" skaitytojams pasitikrinti savo žinias apie Klaipėdos pramonės istoriją. Kiekvieną savaitę bus paskelbtas klausimas ir iš teisingai į jį atsakiusiųjų burtų būdu bus išrinktas nugalėtojas, kuriam atiteks "Švyturio" rankšluosčiai.
Baigiantis straipsnių ciklui taip pat burtų būdu iš visų atsiuntusiųjų teisingus atsakymus bus išrinktas laimingasis, kuriam atiteks didysis prizas - pažintinė alaus degustacija nugalėtojui ir 3 draugams (iš viso 4 žmonėms).
XVIII a. pabaiga buvo ypatinga Klaipėdos istorijoje - šalia pilies įsikūręs miestas suklestėjo ir išsiplėtė, padėjo savo pramoninės raidos pamatus. Vis dėlto tik dvi miesto įmonės gali pasigirti veikiančios be perstojo iki šių laikų - vaistinė "Juodasis erelis" ir jūros pirklių Rainkių (Reincke) įkurta akcinė alaus darykla - dabar Klaipėdą garsinantis "Švyturys".
Klaipėdoje nuo seno veikė aludarių cechas, maži bravorai ir salyklo daryklos, tačiau XVIII a. 8 dešimtmetyje išaugus alaus paklausai, jie negalėjo jos patenkinti. Pasak žymiojo Klaipėdos istorijos žinovo Johano Zembrickio, pagrindiniai alaus mėgėjai tuo metu buvo iš Škotijos ir Anglijos atvykę medienos pirkliai ir apdirbimo meistrai, pageidavę tik aukščiausios kokybės alaus.
Iš Olandijos kilusi Rainkių šeima buvo patyrę jūrų pirkliai (giminės herbą puošė jūrų erelis) ir sėkmingi verslininkai. Jie greičiausiai priklausė menonitų religinei bendruomenei, kuri daug kur buvo salyklinių ir spiritinių gėrimų gamybos pradininkai, jos paslapčių saugotojai.
Neveltui netrukus Rainkių alų gėrė ir Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III, kai karo su Napoleonu laikais 1807 m. kartu su karališkuoju dvaru buvo persikėlęs į Klaipėdą.
Johanas ir jo sūnūs - verslo kūrėjai
Johanas Vilhelmas Rainkė (Johann Wilhelm Reincke) į Klaipėdą atvyko 1784 m. Apie tai liudija per ilgus amžius išlikęs įrašas Klaipėdos pirklių korporacijos (jos nariu Johanas Rainkė buvo nuo 1784 iki 1790 m.) archyvinėse knygose. Tais pačiais metais J. V. Rainkė įsteigė pirmąją pramoninę alaus daryklą Klaipėdoje.
Žinoma, kad J. V. Rainkė įsikūrė Frydricho priemiestyje (nuo 1722 m. tapusiame oficialia Klaipėdos dalimi), šalia miesto gynybinių pylimų. Karui praūžus, gynybiniai pylimai neteko savo strateginės reikšmės, todėl tuo metu buvo dalinami versliems miestiečiams. 1840 m. Johanui Rainkei priklausantys sklypai jau užėmė visą kvartalą tarp Fr. Vilhelmo, buvusių Naujosios ir Kapų gatvių - maždaug ten, kur šiais laikais įsikūręs Senasis turgus.
1938-ŲJŲ bravoro reklama.
Plėsdami veiklą, Rainkės dabartinėje Galinio pylimo gatvėje buvusių gynybos įrengimų vietoje įrengė sandėlius, o Kirpėjų gatvelėje - rūsius žiemą susivežtam ledui laikyti.
Rainkės neatsitiktinai kūrėsi prie Frydricho turgavietės ir pagrindinės gatvės. Čia jau veikė viešbučiai, parduotuvės ir užeigos, vykdavo savaitiniai ir svarbiausia - metiniai turgūs. Parduoti galvijų čia suvažiuodavo žmonės iš viso Klaipėdos krašto, Tilžės ir kitų Rytprūsių vietovių, taip pat ir Lietuvos bei Žemaitijos. Neatsisakydavo jie paragauti ir klaipėdietiško alaus.
Sėkmė ir pareiga rūpintis miestiečiais
XIX a. viduryje alaus daryklos paveldėtojas Johanas Vilhelmas Rainkė, kuris plačiai vertėsi ir prekyba, jau yra tarp dvylikos turtingiausių Klaipėdos miestiečių. Apie tai liudija to meto Mėmelio magistrato dokumentai. Bendros metinės Rainkės pajamos, kaip dabar sakytume - įmonių grupės apyvarta, siekė 6 500 talerių arba per 13 tūkst. tuometinių markių.
1854 m. įvykęs didysis Klaipėdos gaisras stebuklingai nepalietė Rainkių giminei priklausiusių įmonių, tad alaus verslo savininkas buvo vienas aktyviausių aukas nukentėjusiesiems nuo gaisro rinkusio komiteto narių. Rainkės paaukojo 200 talerių savo pinigų, o visoje Vokietijoje buvo suaukota net 18 tūkst. talerių, už kuriuos gaisre nukentėjusiems klaipėdiečiams buvo nupirkta maisto, drabužių, pastatyti gyvenamieji namai.
Suvienytos pajėgos
1866 m. alaus daryklą paveldėjo Francas Rainkė (Franz Reincke), kuris F. Vilhelmo gatvėje statė ir plėtė naujus pastatus, pakeitusius užverstus gynybinius griovius prie Kulių vartų.
Reikšmingiausiu Rainkių verslo sprendimu tapo jų daryklos sujungimas su gretimai veikusiu atsargos leitenanto, buvusio pašto sekretoriaus Teodoro Proiso (Theodor Preuss) valdomu bravoru. Ši įmonė buvo įkurta buvusiame Špichuto dvare, kurią Proisų giminės atstovas Johanas Henrikas Proisas buvo įsigijęs dar 1775 m. 1855 m. Proisas dvarą pardavė, iš aludario Teremino perėmė įrangą ir dabartinėje "Švyturio" teritorijoje, sklypuose prie Malūnų pylimo ir Kulių vartų gatvių, taip pat džiovino salyklą, raugino alų ir distiliavo stipresnius gėrimus.
SIMBOLIS. Rainkių šeimos atstovai per visą XIX a. išlaikė sukurtą aludarystės ir prekybos verslą savo rankose. XX a. jį vystė ir plėtojo kiti klaipėdiečiai. Tačiau ant seniausios išlikusios pramoninės Klaipėdos įmonės herbo amžiams nutūpė Rainkių heraldinis simbolis - audrų ir pavojų nebijantis jūrinis erelis.
Lemiamas sprendimas buvo priimtas 1871 m. kovą - Francas Rainkė ir Teodoras Proisas suvienijo daryklas, pavedė jas akcinės bendrovės su 450 tūkst. markių kapitalu nuosavybėn ir direktoriumi paskyrė A. Štrausą.
Įmonės įkūrimas sutapo su reikšmingais pokyčiais Rytprūsių pramonėje - Vokietijoje buvo priimti įstatymai, išplėtę investavimo galimybes. Gandai apie didelius pelnus skatino pačių įvairiausių sričių akcinių įmonių steigimą. Vis dėlto Klaipėdos aludariai buvo ryžtingesni - kad ir keliais mėnesiais, jų bendrovė tapo "vyresnė" nei pagrindiniai tuometiniai jų konkurentai - Tilžės ir Karaliaučiaus alaus gamybos bendrovės.
Ženklas, likęs Klaipėdoje amžiams
Sukūręs naują pramoninį verslą ir patikėjęs jo valdymą profesionalams, Rainkė pasitraukė į šešėlį - vadovavo naujosios "Memeler Aktine Brauerei &Destillation" ("Klaipėdos akcinė alaus ir degtinės darykla") priežiūros tarybai. Jos nariais be Rainkės ilgus metus buvo renkami turtingi ir garbingi klaipėdiečiai - minėtos "Juodojo erelio" vaistinės savininkas Zacheris, pirkliai Ditbornas ir Richteris.
Prie Malūnų pylimo ir Kulių vartų iškilo nauji raudonų plytų pastatai, skirti padidinti viršutinio ir apatinio rūgimo alaus pajėgumams, pastatytas acto fabrikas, o XIX a. antroje pusėje - ir puošnus gyvenamasis namas su bokšteliu, kur gyveno įmonės vadovai.
XIX a. pačioje pabaigoje įmonės direktoriumi buvo komercijos patarėjas Henris Fraicelis-Boimė (Henry Freitzel - Beyme).
Rainkių šeimos atstovai per visą XIX a. išlaikė sukurtą aludarystės ir prekybos verslą savo rankose, XX a. jį vystė ir plėtojo kiti klaipėdiečiai. Tačiau ant seniausios išlikusios pramoninės Klaipėdos įmonės herbo amžiams nutūpė Rainkių heraldinis simbolis - audrų ir pavojų nebijantis jūrinis erelis.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą