Filosofas B. Spinoza rašė, jog didžiausias laimės generatorius yra meilė, nemažai laimės generuoja pinigai, o trečioje vietoje - garbė. Tačiau vėliau jis apsigalvojo ir teigė, kad šie trys dalykai negali patenkinti esminių poreikių. Spinoza nusprendė, jog absoliučios laimės formulės neįmanoma sukurti. Nėra nieko galutinio.
Koks jūsų požiūris į pinigus?
Kartą Suomijoje draugų vaiko paklausiau, kuo jis norįs tapti užaugęs. Jis man atsakė taip: "Nesvarbu, kuo būti, svarbu tapti turtingam." Pasaulyje egzistuoja pinigų ir to, kas blizga, kultas. Bankų pastatai gražesni už bažnyčias. Pinigai yra energija. Man jie taip pat svarbūs. Jų neturėdamas negalėčiau įgyvendinti savo idėjų, svajonių.
O jums užtenka kiek turite?
Amžinai trūksta.
Iš kur esate kilęs?
Gimiau Estijoje. Augau su mama kaime, netoli Tartu miesto. Mama dirbo pardavėja. Tėvą mačiau tik per jo paties laidotuves. Man tada buvo aštuoneri. Prisimenu, kad mane kažkas stūmė prie karsto, liepė verkti. Mano tėvai išsiskyrė vos man gimus.
Nuo mažens svajojote tapti turtingas...
Svajojau tapti laimingas. Brisdamas iš mokyklos į namus apie porą kilometrų per pusnis svajodavau apie tai, kaip būtų gerai vesti pirmininko dukrą.
Turėjote planą?
Taip, žinoma. Nors ji buvo dešimt metų už mane vyresnė, maniau, kad siekti jos rankos galėčiau tuomet, kai pasistatyčiau namą ir jo rūsyje įrengčiau baseiną.
Tikriausiai tai nebuvo vienintelė svajonė.
Labai mėgau indų filmus, tačiau jie visi baigdavosi vestuvėmis. O man norėdavosi dar pasimėgauti herojų laime. Tai buvo didžiausias priekaištas filmo kūrėjams.Priekaištas menui.
Todėl pasirinkote režisūros studijas?
Ne iš karto. Lankiau literatūrinės pakraipos gimnaziją, todėl stengiausi lygiuotis į gana talentingus savo bendramokslius. Tiesa, tai daryti man sunkiai sekėsi: prisiklausęs močiutės, kalbėjau vienu iš estiškų dialektų. Nemažai rašėme novelių, apysakų. Baigęs vidurinę mokyklą pasirinkau estų kalbos ir literatūros studijas Taline. Tačiau mokytis ten pasirodė labai nuobodu, tad baigęs vos du kursus išėjau. Tarnavau armijoje. O po jos mano draugas teatro režisierius pasiūlė pabandyti stoti į tuometinio Leningrado teatro, muzikos ir kino institutą (šį institutą yra baigęs režisierius J. Vaitkus). Aš įstojau. Bet ne todėl, kad buvau talentingas, o todėl, kad turėjau gražius plaukus.
Grožis padėjo ir studijuojant?
Nelabai. Institute tvyrojo man labai nepriimtina ideologinė atmosfera. Bet aš ėmiau rašyti pjeses. Šešis mėnesius rašiau vieną pjesę ir ją baigęs padaviau įvertinti vienam operos solistui. Visą naktį negalėjau užmigti. Susitikome kavinėje. Aš jo klausiu: "Na, kaip?" O jis: "Visiškas šūdas!" Aš jam taip įnertiškai šliūkšt su kava... Bet nieko, - iki šiol esame draugai.
Ir daugiau neberašėte?
Ne, rašiau toliau... O laimėjęs vieną konkursą, buvau ir pripažintas. Iš viso esu parašęs apie keturiolika pjesių. Jas ėmė statyti teatre. Trejus metus dirbau teatro istorijos dėstytoju meno akademijoje. Tačiau skaityti vis tą patį man tapo nuobodu. Mečiau šią veiklą. Vėliau atsidūriau televizijos teatre. Tai buvo įdomus darbas. Darydavome pigius filmus. Pastatėme ir lietuvių autoriaus J. Montvilos pjesę "Geismas". Ji buvo sėkminga.
Kaip nutiko, jog atvykote į Lietuvą?
1989 metais Tadžikistane vyko 13-asis filmų festivalis. Ten aš atvežiau savo muzikinį filmą "Ąsotis prie šaltinio". Ir, beje, laimėjau pagrindinį prizą. Štai šiame festivalyje ir susipažinau su būsimąja savo žmona Egle Baikštyte.
Pakerėjo jus grožiu.
Visiškai. Ji ne tik graži, bet ir protinga. Ėmėme susitikinėti. Įsimylėjome. Man tuomet jau buvo 35 metai. Ir ji, ir aš jau buvome patyrę skyrybas. Pirmoji mano žmona buvo estė. Eglė turėjo dukrą iš pirmos santuokos. Iš pradžių kone kiekvieną savaitgalį skraidydavau iš Lietuvos į Estiją. Bet estų televizijai ėmė neužtekti komandiruotpinigių...
Ir tada?
Ir tada atvykau į Lietuvą gyventi. Čia gyvenu jau dvidešimt metų. Su Egle auginame sūnų Julių. Jam šešiolika. Atvykdamas į Lietuvą turėjau galingą misiją - iš lietuvių padaryti estus. Bet nepavyko. Išėjo tik vienas.
Kaip klostėsi tolesnė jūsų karjera?
Kurį laiką dar bandžiau dirbti kaip rašytojas, scenaristas estams. Buvo ketinama atidaryti Estijos televizijos punktą Lietuvoje. Tačiau šie planai neišdegė. Taigi reikėjo ko nors realaus. Valgyti tai norėjau. Išsidėliojau ant stalo visas turimas vizitines korteles ir suradau vieną suomių milijonierių. Skambinu. Sakau: "Mačiau, Estijoje reklamavai statyboms reikalingus keltuvus. Ar tu mane prisimeni? Kartą Taline kartu ėjome į kavinę." Jis man sako: "Ne, neprisimenu. Bet nesvarbu. Kalbėk." Ir aš kalbėjau. Jis atvažiavo į Lietuvą. Aprodžiau jam senamiestį, įrodžiau, kad keltuvai galės būti čia paklausūs. Nepraėjo nė mėnuo, jis man skambina:"Hugo, priimk keturis keltuvus."
Ir ėmėtės verslo.
Nebuvo kur dėtis. Žinoma, buvo viskas keista ir baisu, bet tas milijonierius man sako: "Taigi pats norėjai verslą daryti. Tai ir daryk. 60 procentų man, 40 - tau." Ir pasiūlė nuomoti tuos keltuvus. Aš jo klausiu: "Ką čia man dabar daryti?" O jis man: "Daryk, kaip ir visi daro." O kaip visi daro, klausiu. "Skelbimą duok į laikraštį, verslininke tu, ir savo telefono nepamiršk parašyti."
Taigi sukrapščiau paskutinius pinigėlius ir daviau skelbimą. Skambina pirmasis klientas. Klausia: "Ar tas keltuvas veikia?" Sakau, turėtų veikti... Prisimenu, kaip gavau pirmuosius pinigus - 500 dolerių. Kad uždirbčiau tokius pinigus televizijoje, man būtų reikėję devynis serialus sukurti.
Jau dešimt metų dirbate įmonėje "Lemminkainen". Padarėte puikią karjerą. Kokia buvo pirmoji jūsų darbo pozicija?
Vertėjas. Universitete išmokau suomių, Lietuvoje - lietuvių kalbas. Moku vokiečių, anglų ir rusų kalbas. Vienas pirmųjų suomių įmonės "Lemminkainen Construction" laimėjimų buvo Klaipėdos miesto nuotekų valymo įrenginių statyba. Mane paaukštino. Tapau rinkodaros direktoriumi. Kas tai lėmė? Įmonės valdymas labai paprastas. Turi susidaryti veiksmų planą ir jį vykdyti. Jei planą pavyksta įgyvendinti, vadinasi, jis buvo geras. Man pavykdavo pasiūlyti tinkamas idėjas. Tapau reikalingas įmonei.
Kaip tapote "Lemminkainen Lietuva" generaliniu direktoriumi?
Tos pačios įmonės "Lemminkainen" kitas padalinys, tiesiantis kelius, vis ketino eiti į Lietuvos rinką. Ir aš jiems pasiūliau pirkti įmonę. Mes atlikome rinkos tyrimus, sudarėme planą ir 1998 m. nupirkome vieną žlungančią įmonę. Suomiai planavo palikti tą patį susiformavusį kolektyvą, tačiau čia dirbantys vadovai ėmė gudrauti: daryti savo servisus, pumpuoti turtą, mokėti sau didžiules metines premijas... Ir suomiai juos išmetė. Buvo nemažai kandidatų į direktoriaus kėdę, tačiau kažkaip nė vienas netiko. Taigi prieš dešimt metų man buvo pasiūlyta laikinai užimti generalinio direktoriaus vietą. Liaudies išmintis byloja: nėra nieko pastoviau už laikiną.
Kaip pamėgote šį darbą?
Sunku pasakyti. Iš dalies... dėl asmenybių. Man teko garbė susipažinti su kelininkų aristokratijos atstovais. Jie garbingi, jautrūs, solidūs vyrai. Iš jų mokiausi. Kita vertus, plečiama įmonė yra lyg auginamas vaikas. Neįmanoma jo nepamilti. Iš pradžių mūsų apyvarta tebuvo vos 5 mln., pernai - 165 mln. Tarp kelininkų Lietuvoje esame treti, o statybos pramonėje - viena stambiausių įmonių. Iš visų jėgų stengiuosi pritraukti lėšų iš Suomijos. Norėjau ir tebenoriu, kad Lietuva taptų turtingesne valstybe.
Kokios jūsų sėkmės prielaidos?
Gražūs plaukai. O jei rimtai, - laisvė daryti sprendimus. Ir kūrybiškumas.
O kaip dėl pirmininko dukters?
Pirmininko dukrą turiu. Baseino neturiu, bet turiu ežerą prie namo.
Ar širdy vis dar esate rašytojas?
Taip. Bet pjesių daugiau rašyti nenoriu. Rašau dienoraštį, renku medžiagą... Bet jei jau imsiuosi rašyti, tai ką nors nerimta... Bet apie rimtus dalykus.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą