Per visas dešimtas klases apie 80 gimnazistų pasirinko šią discipliną vietoje kūno kultūros. Gaila, dar vyrauja nuomonė, jog tai mergaitiškas sportas, tad vaikinai susirenka po pusmečio, dažniausia tie, kurie jau ragavę šokio. Bet juk šokama poroje! Neruošiu iš jų čempionų - džiaugiuosi pažanga, vertinu norą ir ryžtą siekti užsibrėžto tikslo. Manau, kad išsilavinęs žmogus turi būti prisilietęs menų: dailės, literatūros ar muzikos, tai disciplinuoja, gilina mąstyseną, suteikia išskirtinumo.
Girdėjau šokių mokytoją sakant apkūniai mergaitei: "Tai tavo problema"...
Nejau mergaitė turi misti salotom ir vandeniu todėl, kad iš mamos ir močiutės paveldėjo masyvias formas? "Isado" šokėjų nekankinu dietomis, bet kai pietaujame, tradicinis patiekalas - vištiena. Ir aš nepersivalgau, nes lygiuojuosi į savo vijurkes.
Spėju, šokti pradėjote vos išmokusi vaikščioti?
Kiek save prisimenu, visada norėjau būti šokių vadovė. Mano mama, Rima Araškevičienė - choreografė, šokusi poroje su tėčiu, kuris šiaip yra laivų statytojas. Iš pradžių iš mamos mokiausi folklorinio ir klasikinio šokio, paskui - baleto ir šiuolaikinio. Paskutinė stotelė buvo "Žuvėdros" šokių kolektyvas. Įstojau į Sportinių šokių katedrą, nors nesu "grynakraujė" šio stiliaus šokėja. Mane labiausiai traukia choreografija.
Ar mama neatkalbinėjo sakydama, kad šeimoje pakaks ir vienos choreografės?
Prasitardavo, kad nekvailiočiau, o šokčiau vien savo malonumui. Tėtis tikėjosi, kad padėsiu jam versle, bet suprato, kad šokis manyje užkoduotas.
Kolektyvas, žinoma, šoka jūsų sukurtus šokius?
Man patinka šokio architektūra - brėžinys, kompozicija. Vaikystėje šachmatais žaidžiau tiek, kiek man "šoko" jų figūros. Studentė buvau nenuorama: niekada neprieštaravau, bet darydavau savo. Nors man nepatiko, kai kas nors laužo stereotipus mano šokių studijoje. Įkūriau ją mokydamasi devintoje klasėje, repetuodavome mano kambaryje. O kanonus ir toliau laužau: į Įtaliją vežame jau Graikijoje rodytą kompoziciją "Jūratė ir Kastytis"; neįprasta, kad sportinių šokių programoje skamba lietuviškos operos muzika.
Šokių grupę, matyt, neatsitiktinai pavadinote "Isado"?
Tragišką Isadoros Dunkan biografiją sužinojau kiek vėliau, mane užkabino aštuntoje klasėje perskaitytas straipsnis apie ją kaip itin plataus diapazono choreografę, kuri įvariose pasaulio šalyse įsteigė galybę judesio raiškos mokyklų.
O kaip apibūdintumėte savo šokėjus?
Kolektyvas susideda iš vyriausiųjų - gimnazistų, grupės ir vaikų. Šie irgi skina laurus, mokosi ryžto ir užsispyrimo iš vyresniųjų. "Natūrali atranka": atkrinta nepakėlusieji repeticijų naštos, gastrolių įtampos, o lieka tie, kuriuos vadinu savo vaikais, savo didele šeima.
Turbūt per repeticijas dirbate dar intensyviau už juos?
Dirba mano smegenys ir akys. Manau, klaidą daro vadovai, šokantys kartu su šokėjais. Juk mokytojas, kuris diktuoja diktantą, tuo pačiu metu ant lentos jo nerašo. Be to, aštuntus metus šokame salėje be veidrodžių.
Jūsų vyras - irgi šokėjas?
Edgaro aistra - automobiliai, jis - automobilių inžinierius. Dabar universitete dar studijuoja laivybą. Sako, kad šokiais pasisotina per mane, nes žinojo, kad gyvenimą planuoju pagal šokių ir kolektyvo grafiką. Beje, liepos mėnesį sukanka metai, kai susituokėme.
Jus supažindino šokis?
Iš tikrųjų jis pas mane atėjo šokti prikalbintas klasiokės. Nė vienas nežiūrėjome į kitą kaip vyras į moterį, bet kai jis praleido repeticiją, juokais pažadėjo mane nusivesti į kiną. Buvo žiema, ir visą pusmetį iki mano aštuonioliktojo gimtadienio rutuliojosi santūri mūsų draugystė.
Vestuvės buvo šokių maratonas?
Norėjau pasakos, ir ją susikūrėme. Pirmą dieną per iškilmes bažnyčioje dainavo operos solistai, važiavome įspūdingu senoviniu automobiliu, sukosi mano šokėjų poros... Su vyru paskutiniąją naktį prieš tuoktuves repetavome jaunųjų valsą. Statėme šokį ir su pabroliais. O antrąją dieną persirengėme tautiniais drabužiais, aš ryšėjau Klaipėdos krašto nuotakos gaubtą ir šventėme pagal papročius.
O po vestuvių pasaka tęsėsi?
Ji tęsėsi povestuvinėje kelionėje. Penkerius metus draugavę, tik po vestuvių susisukome lizdelį ir apsigyvenome pirmame bendrame būste. Tai mums buvo tarsi egzaminas, per šiuos metus iš naujo vienas kitą pažinome - su visom briaunom. Manau, padėti tvirti pamatai ateičiai. O kol nėra vaikų, toliau kopinėjame medų.
Kuo dar vienas kitą stebinate?
Nuo pat pirmosios draugystės dienos kiekvieno mėnesio 13 dieną, kai ji užsimezgė, gaunu gėlių. Kartą grįžusi namo vyro neradau, tik išgirdau mūsų melodiją: "Tu - mano, aš - tavo", kurią dainuoja Riaubiškytė ir Tarasovas. O kambarys buvo pilnas širdžių: nuo pakabuko, saldainių dėžučių iki pagalvių. O aš, jei tik abiem pasitaiko pora laisvų dienų, nieko nesakiusi sukraunu lagaminus ir įteikiu kelionės bilietus...
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą