Esate ne tik kapitonas, bet ir verslininkas. Kaip elgiatės jūroje, kai ištinka audra, kaip — versle, kai gąsdina krizė?
Kritiniu metu svarbiausia neprarasti šalto proto, greitai įvertinti situaciją ir veikti. Audros metu būna ir panikos, ir abejonių, bet svarbiausia — nepamiršti pagrindinio tikslo ir niekada nepasiduoti.
Draugai, išlydėdami mane į „1000 odisėją“, padovanojo žiupsnelį gimtinės žemės. Sakė: kai bus nepakeliamai sunku, prisimink namus, privalai saugiai į juos sugrįžti.
Versle nuolat ieškome naujų idėjų, nes negalima apsiriboti tik sočiu gyvenimu šiandien. Nors mūsų įmonė maža, mes gyvuojame 17 metų. Akivaizdžiai matyti, kaip keičiasi ekonominė situacija, ir — ne į gera.
Ką daryti, jei planuojant ko nors nepavyko numatyti?
Planuoti — verta, rengtis nesėkmei — taip pat.
Prieš išplaukdami aplink pasaulį viename iš Klaipėdos baseinų modeliavome situaciją, kad mūsų jachta apvirto, o komanda su gelbėjimo liemenėmis atsidūrė vandenyje. Pastebėjome, kad gelbėjimo rūbai labai varžo judesius. Be draugų pagalbos žmogui buvo net neįmanoma iš vandens įlipti į gelbėjimo valtį. Išbandę, kaip gelbėjimo įranga veikia praktiškai, sužinojome daug dalykų ir buvome geriau pasiruošę netikėtumams.
Kai pasikeičia aplinkybės, koreguotu savo planą arba kuriu naują. Mano galvoje — visada daugiau nei vienas planas.
Kaip sutelkiate įgulą bendram darbui?
Jūrinė teisė aiškiai apibrėžia: kapitonas atsako už viską ir jis visuomet yra teisus. Aš visuomet jaučiu atsakomybę už įgulą ir laivą, net miegodamas jaučiu, kas vyksta aplinkui, kaip keičiasi vėjas. Pasirinkdamas įgulą apibrėžiu kiekvieno atsakomybę. Aplink pasaulį su mūsų įgula plaukė ir žurnalistų, kurie uostuose keitėsi. Dauguma stebino profesionalumu: rašė, rengė reportažus net sirgdami jūros liga. Bet vienas iš žurnalistų tiesiog negalėjo ištverti buvimo jachtoje, klausė — kada galėsiu išlipti? Mano patarimas būtų toks: nei į laivą, nei į verslą nereikia imti atsitiktinių žmonių.
Jūsų žygis alsavo patriotine dvasia. Ar verslas irgi privalo būti patriotiškas?
Privalo, nes tai yra vienas iš įkvėpimo šaltinių. Netgi sunkiais momentais turi matyti savo darbo prasmę. Jei galvosi vien apie pinigus, tai vieną dieną sušlubavus sveikatai atrodys, kad veltui gyvenai. Bet jeigu dirbi ne vien dėl pinigų, į viską žiūri plačiau.
Štai skandinavai skrisdami lėktuvo renkasi savo oro linijas, nors bilietai kainuoja brangiau nei kitur, stengiasi nakvoti kitose šalyse įsikūrusiuose skandinaviškuose viešbučiuose, kad paremtų savo įmones.
Pagal verslo įmonių skaičių atsiliekame nuo vakariečių. Kodėl lietuviai nesiima verslo?
Manau, kad lietuviai verslūs, nes mes nebijome vargo. Problema, kad neveikia sistema — viskas sukasi per lėtai, biurokratinis aparatas — išbujojęs, korupcija labai didelė. Problema, kad labai gabūs žmonės pasilieka Vakaruose. Ypač tie, kurie ten studijavo.
Atplaukę į Australijos uostą, susipažinome su jaunu lietuviu, atėjusiu į jachtos sutikimą. Sužinojome, kad jis — programuotojas, dirbantis Sidnėjuje. Firma iš Londono jį komandiravo. Vyrukas pasiliko Australijoje, nes uždirba milijoną Australijos dolerių per metus. Štai kaip vertinamas samdomas darbuotojas.
Ką reikėtų daryti, kad ir Lietuvoje sąlygos verslui būtų geresnės?
Daugiau galvoti apie kitus, ne vien apie save. Blogai, kad Lietuvoje dominuoja didelės grupės su savais interesais, jų įtaka mažoje valstybėje tvyro visur. Kuri dalis, jiems sprendžiant savo klausimus, tenka valstybei ar visuomenei? Žmonės apie tai mažai galvoja. Tūkstantmečio projekto tikslas ir buvo, kad žmonės pagalvotų, ką jie patys gali padaryti dėl savo valstybės.
Vadovai dažnai apsiriboja problemų sprendimu, nes neturi kada strateguoti ateities — nebeturi tam nei laiko, nei energijos.
Kokia jūsų sėkmės formulė?
Ir privatus, ir visuomeninis darbas, sulaukęs žmonių palaikymo, įgauna sparnus — su gera nuotaika viską galima padaryti.
Kas trukdo sėkmės formulę pritaikyti mūsų šalyje?
Nors jau dvidešimt metų Lietuva yra nepriklausoma, bet dar nepavyko sukurti tokios aplinkos, kurioje kiekvienas pilietis galėtų oriai ir ramiai gyventi. Valdantieji per mažai galvoja apie žmones — nukenčia tauta. Valdžios ir verslo grupės stumia tik savo idėjas, interesus. Mažoje šalyje tai darosi pavojinga, nes neįmanoma išvengti tų interesų — eilinis žmogus atsiduria tarsi tarp girnų.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą